Matau Tave paskutinį kartą

Mūsų kasdienybė kupina greitų susitikimų, susibėgimų, pasimatymų, procedūrų. Dažniausiai susitikimams galime sugalvoti priežastį, tikslą, pavadinimą, rezultatą.

Iš anksto nutariame temą, pasirašome aptarimo planą. Gal tai nelauktas susitikimas, mieste prasilenkus ir žvilgsniams susitikus. Ar tai pažįstamas, o gal visai pirmą kartą sutiktas žmogus. Ir jeigu pašnekėjome, apsikeitėme naujienomis ir idėjomis, beveik visuomet galime nusakyti apie ką buvo tas pasimatymas, kokia tema gvildenta, kas buvo pasakyta, kokia informacija pasidalinta.

Nuolatos keliame tikslus bendravimo turiniui, produktyvumui. Tačiau ar keliame kokybei? Kas yra bendravimo kokybė? Ar ji reikalinga ir ar tai įvyksta natūraliai, ar mes galime įtakoti susitikimo kokybę?

Jeigu gyvenčiau tarsi kiekviena mano diena būtų paskutinė, ar tai ką nors pakeistų susitikimuose? Kiek savęs atiduodu, mažiau ar daugiau, kaip klausau, kaip kalbu ir išreiškiu save, kokius anekdotus pasakoju, ar esu paslaugus. Ar toks požiūris man padės geriau suprast kiek to paslaugumo ar pagalbos reikia? Ar vyniosiu žodžius į vatą?

O jeigu sutikus kiekvieną kolegę, klientą, pacientę, šeimos narį ar draugę elgčiausi taip, tarsi jos diena būtų paskutinė ir negalėčiau jai to pasakyti. Ar spausdamas ranką žiūrėčiau į akis , o gal negalėčiau išlaikyti žvilgsnio žinodamas, kad mano akys bus vienos paskutinių, kurias ji išvys. Ar norėčiau priversti tikėti mano tiesom ar pasidalinčiau tuo kas man svarbu be lūkesčio paveikti. Ar tai daro pokalbį kokybiškesiu?

Žinau, kad man toli gražu taip nepavyksta nuolatos gyventi, bet manau, kad tai yra įgūdis, kurio retas yra mokinamas nuo mažens. Neskubėti sugrūsti savo tiesų kitam į gerklę. Surikti, kai visi aplinkui tyliai laukia kieno nors balso ir krypties. Tyliai pakuždėti, kai aplinkui garsūs balsai varžosi vienas prieš kitą. Kartu patylėti turtingoje tyloje.

Dantų (d)evoliucija

Mūsų dukra iš darželio atnešė kūčiukų, vaikai draugiškai minkė tešlą ir kepė dovanėles tėveliams. Išsitraukiu ir įsimetu vieną į burną. Kaip ir kiekvienais metais, mane užplūdo krūva kalėdinių prisiminimų ir šiltų jausmų, kurie pabunda sulig pirmuoju kūčiuku (nuo vaikystės - šližiku) burnoje.

Perkandu ir apsidžiaugiu: "Kaip smagu, kad minkštas, valio!" Labai nemėgstu akmeninių šližikų, juos tik su arbata galima čiulpti xD

Kietas ir sunkiau kramtomas maistas buvo žmonijos mitybos pagrindas ilgus tūkstantmečius. Kramtyti vien žalią mėsą buvo sunku, dėl ko ankstyvųjų žmonijos protėvių kaukolės vystėsi visai kitokios, su masyvesniais išsikišusiais žandikauliais, itin išvystytais kramtomaisiais raumenimis. Dantys buvo didesni. Dėl tokios kaukolės sandaros smegenims buvo mažiau vietos.

Viskas staigiai pasikeitė, kai prieš penkiasdešimt tūkstančių metų žmogus atrado ugnį. Staiga išmokome termiškai apdoroti mėsą ir kitą maistą. Mėsa tapo dar labiau vertingesnė, nes pavykdavo iš jos išgauti daugiau maisto medžiagų ir jos buvo lengviau įsisavinamos. Minkštesnis maistas stipriai pakeitė mūsų evoliuciją, atsirado daugiau vietos smegenims, veido bruožai pasikeitė, apatinis ir viršutinis žandikauliai sutrumpėjo.

Maždaug prieš vienuolika tūkstančių metų atsirado žemdirbystė ir mityba tapo mažiau įvairi, o žmogus labiau sėslus. Mes išmokome vis daugiau maisto perdirbimo būdų, pradėjome vartoti duoną.

Šiais laikais maisto perdirbimas pasiekė naujas aukštumas - kepiniai, mėsos produktai, įvairūs milteliai, išveisti saldūs ir minkšti vaisiai, daržovės, konservai, krabų lazdelės, skystas baltyminis kokteilis... Maistas pasidarė kaip niekad patogus ir malonus.

Kokią įtaką mums daro tokia maisto evoliucija, kaip keičiamės mes?

Antropologai teigia, kad maisto pramonės atsiradimas užklupo mus netikėtai. Minkštas ir saldus maistas nebestimuliuoja žandikaulio ir dantų vystymosi. Dantys auga kreivai, pasireiškia vis daugiau sąkandžio problemų. Labiausiai kenčia protiniai dantys. Tyrimai parodė, kad nuo pramonės revoliucijos pradžios, per kiek daugiau nei pusantro šimto metų, protinių dantų vystymosi ir augimo sutrikimai padažnėjo dešimčia kartų! Juos vis dažniau tenka rauti, ir panašu, kad ši tendencija tik didės.

Įspūdingus rezultatus atskleidė vieno dvidešimto amžiaus pradžios odontologo atliktas tyrimas, kurio metu Australijos aborigenai, Afrikos ir Ramiojo vandenyno salyno genčių gyventojai buvo supažindinti su modernia dieta. Pakeitus tradicinį maitinimosį būdą, iki tol buvę sveiki žmonių dantys greitai pradėjo gesti.

Po kelių dešimtmečių jau galima buvo vertinti kitos kartos dantis. Ir čia pasirodė ankščiau nesutiktos modernios ligos, palikuonys susiaurėjusiais veidais ir žandikauliais, sąkandžio problemomis. Moderni mityba atnešė modernias ligas.

Akivaizdu, kad odontologija ir ortodontija vis labiau klestės. O prieš mus - pasirinkimai. Gal reikia išrasti kramtymo programėlę, kuri sektų kiek kramtom, ar labiau reikėtų ir kiek. Susitikę darbe aptartume ne tik nueitus žingsnių tūkstančius, bet ir pakramtymus? Tikriausiai ne. :)

Stoviu virtuvėje ir galvoju, kad šio minkšto "šližiko" aš neatsisakysiu. Gal jau visai greitai kolonizuosime Marsą, ten išvis neaišku, koks tas maistas bus. Tapsime bedančiais kitų planetų užkariautojais. O ką?

Nuvarytas idėjas nušauna

Kaip žinoti, kada senos idėjos turi užleisti vietą naujoms, juk nelimituoto skaičiaus projektų vienu metu turėti negalime, neišeina imtis dešimties darbų vienu metu. Todėl norime imtis tik to, kas gerai subrandinta, apgalvota. Yra pavojus, kad idėja surūgs, kažkas imsis greičiau, arba tiesiog atsibos apie ją vien galvoti ir teks pasirinkti žengti žingsnį, o gal padėti mintį šalin.

Gali atsitikti, kad pulsime daryti vos sugalvoję, veiksmas beveik iškart. Tokio šuolio pliusas - galime pamatyti, ar bent pirmieji žingsniai suveikia ar ne. Gauname informacijos, sprendžiame, adaptuojamės. Pavojus - neprišokinėsi prie vis naujų idėjų, žolė gali atrodyti žalesnė kitur.

Tai kaip atsirinkti?

Ar tai būtų projektas, ar verslo planas, profesija mes nuolatos matuojame temperatūrą. Ar ji komfortabili, darbas einasi ramiai, kažkoks progresas yra, gal nėra, bet iš esmės saugu. Gali būti, kad idėja atvėso, stingsta, viską reikia daryti tarsi iš naujo, nėra inercijos, aistros tą ugnį užkurti. Na, ir yra aistros bėgis, kai viskas einasi kaip aukštakrosnėj, norisi imtis, griebti, plikom rankom lankstyti armatūrą, graužti žarijas, jeigu to reikia.

Tokia būsena yra labai įdomus reiškinys, nes žmogus šiuo etapu yra beveik nepavaldus neigiamiems streso reiškiniams, o po tokio darbo etapo nesupranta, kaip tai įvykdė. Žvelgiant ramiu protu, aistrai nurimus, lieka noras gėrėtis ir grožėtis pasiekimais.

Ko gero, ilgiau trunkantis ir kažko vertas projektas turi visas šias tris fazes. Jos keičia viena kitą, skiriasi jų laiko tarpai.

Taigi, vertėtų reguliariai pažiūrėti į viską iš šalies ir įvertinti, ar tų aistros etapų yra pakankamai, ar jie įsimena. O gal jau pastebėjote, kad sniegą gremžti vis dažniau ir dažniau reikia, rytais variklis šyla vis ilgiau...

Ir jeigu atsirado nauja idėja, naujas gyvenimo projektas, kuris žada atverti kažką naujo ir ta mintis Jus sujudina giliai, vizgina savo uodegą, ar išdrįsite griebti už jos?