Apgaulinga komforto zona

Jeigu nuolatos leidžiame sau išeiti už komforto zonos ribų, tuomet tos ribos plečiasi.

Jeigu nenorime niekur lįsti, tai komforto teritorija siaurėja. Kuo patogiau daryti patogius veiksmus, tuo sunkiau atlikti naujus, mažai bandytus darbus.

Nepaklyskime ir atskirkime. Darbas komforte padeda aštrinti ir tobulinti jau turimus siaurus įgūdžius, progresas yra ganėtinai lėtas, o nervų sistema vis geriau optimizuoja neuronų tinklą reikiamam veiksmui ar jų sekai atlikti. Šis procesas gali trukti dešimtmečius, turime laiko smulkioms detalėms, o rezultatai vis mažėja, nes įgūdis vis labiau priartėja prie tobulybės, gauname vis mažiau naujos informacijos.

Kitu atveju, sąmoningas ėjimas į nenuspėjamas situacijas ir naujus scenarijus neduoda to patogumo, kuris reikalingas smulkių procesų tyrinėjimui. Vietoj to, mes turime suvirškinti gabalais kuo daugiau esmės, kažkaip suvaldyti naują scenarijų, milžinišką kiekį naujos informacijos. Po kiek laiko, atsiranda daugiau erdvės detalėms, tampa patogu...

Atsargiai! Jūs vėl komforto zonoje...

A ir B nėra vieninteliai pasirinkimai

Mums nuolat tenka rinktis. Esame supažindinami su variantais A ir B. Kol nepasirinkome, jaučiame įtampą, mes nežinome kas bus, jeigu pasirinksime A arba B, ar vienas bus geresnis už kitą.

Neretai nusprendžiame pasirinkti, norėdami nutraukti minėtą įtampą, kad apmąstymai liautųsi ir galėtume tęsti savo gyvenimą. Lentynos parduotuvėje gali sukelti nemenką diskomfortą. Per tam tikrą laiką mes atrandame savo mėgstamus produktus, kuriuos pagriebiame automatiškai. Palengviname sau darbą, kad mums reikėtų mažiau rinktis, kad būtų ramiau, greičiau ir galėtume eiti prie kasos susimokėti.

Problemos pradeda reikštis tuomet, kai imame tikėti, kad turime tik A arba B, pamirštame, kad yra C, D, K, U ir taip toliau. Deja, dažniausiai patys reikalaujame mažiau pasirinkimų, nes su mažiau pasirinkimų yra daugiau aiškumo, daugiau saugumo, mažiau įtampos. Galiausiai, mums galima pradėti siūlyti variantus, kurie, jeigu paėmus visą abėcėlę, yra patys patys blogiausi arba vidutiniški, tačiau juos bent jau kažkas pasiūlo, nereikia patiems prisiimti atsakomybės.

Ilgainiui, nebenorime ieškoti kitų variantų, nebenorime įtampos. Ir net jeigu Jūs jaučiate, kad turi būti daugiau pasirinkimų, minia aplinkui žvairuoja į Jus ir laukia, kol pasirinksite. Dauguma žmonių pasiduoda tokiam spaudimui ir atsisako ieškoti kitų raidyno raidžių. Ieškojimas perduoda atsakomybę ieškotojui, tai nėra patogu.

Nepamirškime, kad yra daugiau pasirinkimų, daugiau raidžių. B nebūtinai turi būti su A. Yra kitų raidynų, Jūs galite kurti savąjį ir patys rašyti savo scenarijų. Nepatogu, daug nežinomybės, tačiau atpildas gali būti neišmatuojamai didesnis.

Pastangų kiekybė ir kokybė

"Mes turime teisę į savo darbą, bet ne į jo vaisius". Tai yra citata iš Bhagavad Gita vedinių raštų.

Pirmiausia, ši citata nereiškia, kad turime dirbti nemokamai. Dabar ne apie tai.

Norėčiau pažvelgti kiek giliau. Dažnai imamės darbų dėl to, kad laukia vertingas rezultatas. Ar tai namo statyba, ar projektas, ar kambarių plovimas, rašymas, įmonės atidarymas, noras išmokti gražų judesį, žongliruoti, šaudyti iš lanko...

Imamės to veiksmo ar veiksmų sekos. Jeigu noriu pataikyti su lanku į taikinio centrą, pasiemu lanką ir šaudau. Kuo daugiau strėlių įsminga arčiau taikinio, tuo labiau pažengusiu laikau save. Ko reikia, kad vyktų progresas? Didesnio bandymų skaičiaus, daugiau strėlių, ar geros koncentracijos, gal labiau atsipalaiduoti?

Skaitant šį tekstą ir įsivaizduojant šaudymą lanku, viskas gali atrodyti gan paprastai. Juk imi ir šaudai. Daug. Kuo daugiau, tuo geriau. Tačiau tie, kam teko šaudyti supras, kad strėlė lekia kartais arčiau, kartais toliau, o būna dienų, kai visai neklauso. Ir tai gelia. Susmeigti visas strėles į raudoną tašką vienu bandymu, o kitu išvis nepataikyti į taikinį gerokai įtempia šaulio emocijas. Nervina, pykdo, juokina, gėdina ir taip toliau. Tai yra sėkmės teritorija, ne įgūdžių.

Net ir neturintis tikslo tobulėti šaudyme iš lanko praeivis, paėmęs lanką į rankas labai greitai užsimanys tai daryti geriau, o jeigu dar yra stebėtojų! Juokaujantys draugai, kurie paėmę lanką irgi nusprendė lengvabūdiškai pašaudyti, neprisirišę prie rezultato gali labai greitai surimtėti, ypač, kai vieno iš jų mergina šaudo taikliau.

Galutinis rezultatas prikausto, vilioja ir visaip kaip įmanydamas bando nukreipti mūsų dėmesį nuo proceso.

Jeigu paimsime rezultatą kaip rėmus, tam tikras žaidimo taisykles. Kad ir žongliravimas. Aš žinau, kad dabar mokinsiuos žongliruoti, o ne mėtyti kamuoliukus į krepšį. Statysiu namą, ne šiltnamį, ne viešbutį, o namą. Su tiek ir tiek kambarių, tuoletais, rūsiu, garažu. Viskas aišku, šie rėmai mums padeda ir nusako, kur reikės stengtis, kur tobulėti, kur dėti pastangas, tačiau nepasako KAIP.

Noriu žongliruoti trim kamuoliukais ir žinau kaip tai turi atrodyti. Imu tris kamuoliukus ir bandau juos mėtyti ir pagauti. Kadangi veiksmas pakankamai kompleksiškas, tai mano rezultatai bus labai skirtingi. Kartasi sugausiu, dažnai nepagausiu, sugausiu vieną, tada sugausiu tris. Paskui trijų nesugausiu dvi dienas ir taip toliau.

Kas vyksta? Per daug kompleksiškas veiksmas neduoda pastatyti pagrindų. Ir jeigu mokinys moka mokintis, jis iškarto pamatys, kad šį veiksmą reikia skaidyti. Kitaip tariant, sąmoningai pasirinkti, ką paaukoti. Šiuo atveju, mokinys pradės kreipti dėmesį tik į kamuoliuko išmetimą, o ne pagavimą. Tiesiog mėtys vieną kamuoliuką tol, kol labai gerai tą darys. Tada du, tuomet tris. Kai išsivystys geras išmetimo įgūdis, kitaip tariant, rezultatai bus labai panašūs - kamuoliuko trajektorija skirsis tik milimetrais. Tuomet ateina laikas jau ir gaudyti. Garantuoju, išmoksite žongliruoti gerokai greičiau ir kokybiškiau.

Grįžkime prie lanko. Jeigu imu lanką ir pradedu svaidyti strėles, turiu suprasti, kad tai per daug kompleksiškas veiksmas. Vietoj to, pradedu nuo stovėsenos. Tiesiog gerai išsiaiškinu kaip stovėti, lankstau kelius, sukioju pėdas, stoviu, jaučiu žemę, apie lanką net neina kalba.

Nueinu iki taikinio ir atgal, kelis kartus. Noriu susipažinti su atstumu, nenoriu to daryti nešdamas strėles ir lanką. Atėjo laikas paimti lanką. Imituoju pakėlimą ir taikymąsi, templės įtempimą. Noriu susipažinti su forma, pasiruošimu prieš šūvį. Taikinys manęs nedomina, galutinis rezultatas nesvarbus.

Paleidžiu pirmąjį savo šūvį. Taikinio nėra. Tai gali būti audeklo siena, laukas. Mane domina kaip jaučiasi momentas prieš paleidimą, kaip lekia strėlė, kaip vibruoja lankas, kur žiūrėti, kuria akimi taikytis? Norėsiu prie šio etapo praleisti daugiau laiko, šaudyti į valias, be jokios atsakomybės ir įsipareigojimo atitikti, patikti. Stebiu savo kvėpavimą, kaip jaučiasi, kai strėlę paleidžiu iškvėpęs, ar sulaikęs kvėpavimą pusiaukelėje. Mėgaujuosi šiuo procesu.

Ir atsiranda taikinys, surišu visa tai, ką sąmoningai praėjau iki tol. Mano kūne ir smegenyse jau yra sudėlioti taškai, tam tikros salelės, ant kurių galiu pastatyti pastolius. Ir jeigu visai tai mane privedė prie visai neblogo rezultato, strėlės sminga bent jau į taikinį. Aš žinau, kad galiu cementuoti ir šlifuoti savo naujus įgūdžius, atėjo laikas daug tą kartoti, sąmoningai. Bent jau kol kas, mano pagrindai man gerai tarnauja.

Tačiau, nepameskime kitos pusės. Jeigu mano tikslas yra tiesiog šaudyti iš lanko, man patinka paleidžiamos strėlės jausmas, matyti kaip ji skrenda, kažin ar norėsiu investuoti laiko į šiuos žingsnius. Dar kitu atveju, jeigu pakliuvau į išgyvenimo scenarijų, reikia nušauti priešą ar gyvūną, investicija man nespės atsipirkti, darbas jau turėjo būti padarytas anksčiau, pagrindus turiu arba ne. Jeigu noriu šaudyti gerai arba geriau, vertėtų investuoti į pagrindus ir mano lankininkystė užaugs.

Šį metodą galite naudoti visaip. Trukmė gali būti metai, o gali būti viena diena. Priklauso nuo to, kiek turite laiko. Toks mokymosi modelis gali tarnauti ir tuomet, kai jums reikia staigiai kažką išmokti, pavyzdžiui judesį arba veiksmą. Sugebėjimas skaidyti esamuoju laiku ir susikoncentruoti į atskiras dalis padės kontroliuoti emocijas, kurios labai trukdo, kai nepavyksta visas judesys. O jeigu nepavyksta gabaliukas, nėra ko pykti, nes galiu pasirinkti tą gabaliuką greitai įvaldyti ir pajusti bent mažytį rezultatą.

Šis "metodas", jeigu išvis yra toks dalykas, Jūsų mokymąsi pakels į kitą lygį. Tos savybės persiduoda į kitas disciplinas.

Nesistenkime visko atlikti teisingai iš pirmo karto ar vienu ypu. Tai išskaido pastangas. Vietoj to, pasirinkime paprastesnį principą ir pulkime jį visomis savo jėgomis ir sugebėjimais. Aršiai, atsiduodant. Ir neužilgo pastebėsite, kad principai pradeda jungtis savaime į pasigėrėjimo vertą rezultatą.