Mūsų kasdienybė kupina greitų susitikimų, susibėgimų, pasimatymų, procedūrų. Dažniausiai susitikimams galime sugalvoti priežastį, tikslą, pavadinimą, rezultatą.
Iš anksto nutariame temą, pasirašome aptarimo planą. Gal tai nelauktas susitikimas, mieste prasilenkus ir žvilgsniams susitikus. Ar tai pažįstamas, o gal visai pirmą kartą sutiktas žmogus. Ir jeigu pašnekėjome, apsikeitėme naujienomis ir idėjomis, beveik visuomet galime nusakyti apie ką buvo tas pasimatymas, kokia tema gvildenta, kas buvo pasakyta, kokia informacija pasidalinta.
Nuolatos keliame tikslus bendravimo turiniui, produktyvumui. Tačiau ar keliame kokybei? Kas yra bendravimo kokybė? Ar ji reikalinga ir ar tai įvyksta natūraliai, ar mes galime įtakoti susitikimo kokybę?
Jeigu gyvenčiau tarsi kiekviena mano diena būtų paskutinė, ar tai ką nors pakeistų susitikimuose? Kiek savęs atiduodu, mažiau ar daugiau, kaip klausau, kaip kalbu ir išreiškiu save, kokius anekdotus pasakoju, ar esu paslaugus. Ar toks požiūris man padės geriau suprast kiek to paslaugumo ar pagalbos reikia? Ar vyniosiu žodžius į vatą?
O jeigu sutikus kiekvieną kolegę, klientą, pacientę, šeimos narį ar draugę elgčiausi taip, tarsi jos diena būtų paskutinė ir negalėčiau jai to pasakyti. Ar spausdamas ranką žiūrėčiau į akis , o gal negalėčiau išlaikyti žvilgsnio žinodamas, kad mano akys bus vienos paskutinių, kurias ji išvys. Ar norėčiau priversti tikėti mano tiesom ar pasidalinčiau tuo kas man svarbu be lūkesčio paveikti. Ar tai daro pokalbį kokybiškesiu?
Žinau, kad man toli gražu taip nepavyksta nuolatos gyventi, bet manau, kad tai yra įgūdis, kurio retas yra mokinamas nuo mažens. Neskubėti sugrūsti savo tiesų kitam į gerklę. Surikti, kai visi aplinkui tyliai laukia kieno nors balso ir krypties. Tyliai pakuždėti, kai aplinkui garsūs balsai varžosi vienas prieš kitą. Kartu patylėti turtingoje tyloje.