Turėčiau būti pikta, bet nesu

Viena pacientė klausia: "Tam tikra gyvenimo situacija mane trikdo, tačiau nejaučiu pykčio, gal šis pyktis sukelia man stresą, tik aš nejaučiu, jis kaupiasi pasąmonėje?"

Gal būt, bet paklauskite savęs tokio klausimo: ar Jūs prieš vienerius, tris ar penkis metus būtumėte jautusi pyktį analogiškoje situacijoje? Nes jeigu jausdavote praeityje, o dabar nejaučiate, tai gal tai ir yra tas augimas, kurio mes tikimės, kai dirbame su savimi? Prisimenate, kaip reaguodavote, kaip turėtumėte reaguoti ir dabar nesuprantate ar tai tiesa, ieškote ar savęs neapgavote.

Vietoj to, kad jaustis blogai, pasidžiaukite! Bus lengviau savęs nekaltinti, kai kas nors pakomentuos "nu bet kaip tu nepavydi ir nepyksti, kad tas ir tas..."

Kam save graužti, kad nereaguoju taip stipriai, kaip iš manęs tikisi. Gal jau tas etapas tiesiog praėjo?

Kodėl yra gerai dažnai pralaimėti

Mes labai mėgstame rezultatą, tačiau kelias iki jo yra klaidus. Mūsų protas sudėlioja viską nuostabiai tvarkingai, nupiešia situacijas, nuspalvina vaizdus, sukuria pokalbius... ir ateina laikas kažką daryti, žengti pirmą žingsnį.

Pamatome, kad žingsnis keistas, lyg ir turėjo būti kitoks, na gerai, žengiu kitą, trečią ir kuo toliau, tuo realybė vis labiau skiriasi nuo to animacinio rojaus vaizdelio smegenyse. Svajonė atrodo kažkur toli, tenka prisitaikyti ir keistis arba eiti namo, įdėti daugiau pastangų, jas nukreipti, kažko atsisakyti ir tiesiog žingsniuoti per duobes - mokytis.

Kodėl taip yra? Pasirodo, mūsų smegenys labai gerai moka įsivaizduoti rezultatą, tačiau proceso absoliučiai nemoka nusakyti. Gali būti sudėliotas planas, kas būtų jeigu būtų scenarijai, tačiau procesas lieka kažkur šalia, nes jame yra emocijos, nuovargis, įkvėpimas, nustebimai, atradimai. Kaip protas gali tai nuspėti? Niekaip.

Mokymosi paslaptis yra sugebėti klysti po nedaug, tai yra pralaimėjimus turėti mažesnius. Geriau turėti daug mažų pralaimėjimų, negu vieną didelį. Pavyzdys: atidarinėju restoraną, sukaupiu didžiulę sumą pinigų ir pasamdau penkis padavėjus, visą virtuvę ir išnuomoju patalpas su trisdešimt staliukų. Planas buvo, skaičiai geri, tačiau įvyko n+k dalykai ir viskas. Vienas didelis pralaimėjimas, po kurio nebesinorės į restoranus net žiūrėti.

Vietoj to, pasamdau šefą, pačias mažiausias patalpas, kelis staliukus ir žiūriu kaip einasi, atidirbinėju sistemą, o po to plečiuosi. Daug išmokstu ir šansai mažesni, kad teks užsidaryti, o jeigu teks, turėsiu jėgų ir resursų tęsti.

Arba kitas pavyzdys- noriu išmokti salto atgal. Galiu gerai suplanuoti, nusibrėžti trajektoriją, pabandyti pašokti į viršų ir pažiūrėti ar užtektų pašokimo padaryti triuką. Darau salto, nusilaužiu sprandą, negaliu bandyti toliau. Reikia salto suskaidyti į mažesnius gabaliukus, kurie man leistų bandyti ir pralaimėti daug kartų, kad išsiugdyčiau įgūdžius bandyti salto.

Taigi, jeigu Jums kažkas visiškai nesiseka, gal būt užduotis yra per daug sunki ir reikia atsitraukti prie mažesnio gabaliuko - paprastesnio pratimo, paprastesnės melodijos, ne tokio sudėtingo patiekalo. Šie mažesni uždaviniai duos pakankamai iššūkio, daug mažų bandymų ir pralaimėjimų, su kuriais užaugsite ir norėsite didesnio išbandymo.

Visatos ašis - stuburas

Visos mūsų aplinkos centras yra mūsų kūnas, o kūno ašis yra stuburas. Kad ir kaip bežiūrėsi, visi įvykiai sukasi aplink stuburą. Ar tai, kaip elgiamės ir kokius darome pasirinkimus priklauso nuo kūno būklės ir stuburo savybių?

Manau, kad priklauso. Jeigu man sunku lenktis per juosmenį, didelė tikimybė, kad pasikeis mano veiksmų seka sodyboje, kai reikės dirbti sunkesnius darbus. O gal auditorijoje pasirinksiu daugiau sėdėti skaitydamas paskaitą. Gal būt, pasirinksiu neapsipirkinėti parduotuvėje, nes nenoriu tampyti krepšelio ir stovėti eilėse.

Kūno būklė tiesiogiai formuoja mūsų įpročius, o įpročiai palaiko būklę. Atrodo paprasti dalykai, bet žvelkime dar kitaip. Močiutė stebi anūkėlį žaidžiantį lauke ir šis užsimanė lipti įmedį. Palipėjus į pusantro metro aukštį močiutė surinka, kad vaikas nuliptų, nes užsimuš. Na, ko gero vaikas neužsimuštų iškritęs iš tokio aukščio, tačiau močiutei baigtųsi liūdnai ir ji, ko gero, su savo trapiais kaulais tiesiog sudužtų.

Ir čia atsakymas - močiutė jaučiasi trapi ir pagal save vertina visus vaikus. Pamiršo, ką reiškia būti vikria mergaite. Ir mes daugelis pamirštame, jeigu savęs pastoviai netestuojame, neišbandome judesyje, vis kitokiuose scenarijuose, kur galėtume matyti savo ribas ir su jomis flirtuoti. Jeigu nusigręžiam nuo savo ribų, tampame akli ir jos greitai dar labiau susitraukia.

Taigi, lankstyti ir sukioti stuburą yra mūsų pareiga, kuri mums neleis pavirsti labai trapiais tiek kūnu, tiek mąstymu.