APIE OSTEOPATIJĄ
Gydomas žmogus, o ne liga
Osteopatija yra neinvazinė manualinės medicinos forma. Osteopatas savo rankomis atkuria paciento audinių, organų ir organizmo sistemų funkcijas. Osteopatai valdo milžinišką įvairių technikų arsenalą, kuriuo galima pagerinti vidaus organų funkcijas, gydyti stuburą, sąnarius, kaulus, raumenyną, nervų sistemą ir kitus minkštuosius audinius. Pasitelkiamos minkštos ir subtilios technikos, ypač jeigu dirbama su jautriais vidaus organais ar nervų sistema. Osteopatijos esmė - specialisto supratimas apie žmogaus vientisumą ir visų sistemų tarpusavio sąveiką. Visa osteopatinė diagnostika ir gydymas remiasi šiuo principu ir nė viena struktūra nėra koreguojama šiaip sau, o gydoma tik atsižvelgiant į visumą. Tokia darbo praktika leidžia atrasti gilesnes ligų priežastis ir padėti pacientui efektyviau prižiūrėti savo sveikatą. Osteopatinis gydymas puikiai tinka visų amžiaus grupių žmonėms su skirtingomis būklėmis, kūdikiams, nėščiosioms, aktyviai judantiems profesionalams ir mažai judantiems žmonėms.
Dažniausios problemos, dėl kurių kreipiasi pacientai:
Stuburo problemos
Nugaros skausmai
Kaklo skausmai
Laikysenos sutrikimai, skoliozė
Osteochondrozė
Nervų šaknelių uždegimas (radikulitas)
Tarpšonkaulinių nervų uždegimas
Kelio skausmai
Klubo skausmai
Čiurnos, pėdos problemos
Riešo skausmas
Galūnių tirpimas
Galvos skausmai, migrena
Tinitas, trišakio ir veidinio nervo problemos
Gastritas, refliuksas
Virškinimo sutrikimai
Žarnyno veiklos sutrikimai
Stresas, jo padariniai
Šlapimo nelaikymas
Pogimdyvinis laikotrapis ir atsistatymas
Nugaros skausmai nėštumo metu
Ir daugybė kitų.
Osteopatijos istorija
Osteopatija gimė Jungtinėse Amerikos valstijose, kai gydytojas Andrew Taylor Still 1874 06 22 paskelbė, kad įsmeigė osteopatijos vėliavą. Kai gydytojas A.T. Still pradėjo taikyti osteopatijos metodus, žinia apie jo sėkmę apskriejo Ameriką ir kitas pasaulio šalis. Sąnarių, stuburo, vidaus organų ir infekcinės ligos, sunkiai pasiduodančios tuometinės medicinos priemonėms buvo suvaldomos Stillo ir jo mokinių rankomis. Pavyzdžiui, 1918 metų gripo pandemijos metu, osteopatinėse ligoninėse išgyvendavo gerokai daugiau pacientų, o ten taikomos osteopatinės technikos vėliau buvo pradėtos naudoti ir kitų medicinos profesionalų. Stillas imdavosi sunkių pacientų, kuriuos likimo valiai palikdavo kiti gydytojai. Išgyvenusių pacientų pasakojimai greitai išplatinio žinią, atsirado vis daugiau gydytojų, kurie netikėjo, kad sėkmingus rezultatus galima pasiekti be alkoholio, morfijaus ar kraujo nuleidinėjimo procedūrų. Kai kuriais atvejais, sužinoję apie itin sėkmingus ligų gydymo rezultatus, net ir skeptiškai nusiteikę gydytojai, kurių vienintelis tikslas buvo įrodyti, kad Stillas yra šarlatanas, praleidę laiko su gydytoju galiausiai tapdavo jo mokiniais. Stillas teigė, kad dažnai nereikalingi vaistai ir kiti chemikalai sukurdavo daugiau kliūčių natūraliems kūno procesams. Stillas aiškino, kad naudojant osteopatines manipuliacijas galima pašalinti kliūtis, trukdančias organizmui gyti, o tam tikrus negalavimus netgi galima koreguotis pačiam.
Andrew Taylor Still
Barbariški gydymo metodai
Devynioliktojo amžiaus pradžios medicina dar buvo laukinė, gydytojais galėjo tapti bet kuris knygų pasiskaitęs vyras, o pradėti medicininę praktiką buvo nesunku, nes pagalbos prašančiųjų buvo labai daug. Medikai nebuvo labai gerai vertinami, nes pusė apsilankančiųjų pacientų mirdavo (neretai nuo pačio gydymo). Pagrindiniai to meto vaistai buvo arsenikas, gyvsidabris, alkoholis, opiumas, kraujo nuleidinėjimas. Negana to, iš gydytojų minios norėję išsiskirti eksperimentuodavo su įvairiausiais mokslo principais nepagrįstais prietaisais, kurdavo žalojančius gydymo metodus, kurie ne tik neturėjo jokio teigiamo poveikio, bet ir dažnai suluošindavo ar numarindavo. Vaikų mirtingumas buvo ypač didelis, nes jautrūs ir gležni organizmai neatlaikydavo dvigubo ligos ir daktaro maitinamų nuodų poveikio.
Tuometiniu požiūriu, žmogus iš prigimties buvo nusidėjelis, o jo kūnas - pritvinkęs blogio. Kai A. T. Stillas pradėjo kalbėti apie dvasios ir kūno vienybę, apie tai, kad kūnas pats gali gyti ir jame apstu įvairių regeneracinių procesų, kuriems tereikia suteikti geresnes sąlygas veikti, Stillo išsižadėjo ne tik tuometinės medicinos atstovai, bet ir pati bažnyčia.
Kokainas ir kiti narkotikai buvo nevaržomai naudojami gydant įvairiausius sutrikimus.
Kraujo nuleidimu buvo gydomos beveik visos ligos- nuo aknės iki vėžio.
Netektys, pakeitusios medicinos ateitį
Chirurgo sūnus, A. T. Stillas nuo pat jaunystės gyveno sunkų, bet įdomų gyvenimą gamtoje. Atšiaurios Amerikos pionierių sąlygos, sunkūs darbai ir medžioklė buvo kasdienybės dalis. Sumedžioti gyvūnai pasitarnaudavo ne tik kaip maistas, tačiau ir kaip anatomijos subjektai, kurių mechaniniai veikimo principai ir sandara įkvėpė Stillą ieškoti geresnių gydymo metodų. Gamtoje įgytos žinios padėjo ir tuomet, kai gydytojas Stillas tarnavo chirurgu kariuomenėje.
1859 metais Stillas prarado savo pirmąją žmoną dėl gimdymo komplikacijų. To meto infekcijų ir staigių ligos protrukių niekas negalėjo suvaldyti - 1864 metais trys Stillo vaikai mirė nuo meningito protrūkio, o praėjus mėnesiui nuo plaučių uždegimo mirė ir jo dukra, kurios jis buvo susilaukęs su antrąja žmona. Sugniuždytas netekčių ir pamatęs, kad daktarų praktikuojami atsainūs metodai nepaliko jokių šansų jo vaikams pasveikti, gydytojas Stillas prisiekė surasti kitokį gydymo būdą.
.png)
A. T. Stillo mokiniai privalėjo gerai išmanyti anatomijos, fiziologijos ir mechanikos principus, nes tik tokiu būdu galėjo tinkamai liestis prie žmogaus.
1892 metais A. T. Stillas atidarė Amerikos osteopatijos mokyklą su pirmaisiais dvidešimt dviem studentais, tarp kurių buvo ne tik vyrai, bet ir moterys. Pirmieji studentai atspindėjo Stillo liberalų požiūrį, nes moterys medicinoje dar nebuvo laikomos lygiavertėmis su vyrais. Stillas teigė, kad moterys gali gydyti taip pat gerai, kaip ir vyrai, o dažnai, dar net geriau.
Pirmoji osteopatų laida
Naujas požiūris į žmogų
Gydytojas Stillas didžiausią svarbą teikė žmogaus organizmo veikimo principams, kuriais remdavosi gydydamas. Jis nuolatos pabrėždavo savo knygose ir mokyme, kad žmogaus kūnas yra per daug gerai sukonstruotas mechanizmas, kad sugestų tiesiog šiaip sau. Paprasčiausiai mes juo gerai nemokame naudotis ir nepažįstame, o gydant svarbiausia suteikti galimybes kūnui susitvarkyti su liga pačiam, nesikišti be reikalo. Stillas atkreipia dėmesį, kad osteopatas turi užtikrinti laisvą kelią arterijai, venai, nervui, kurie maitina kiekvieną kūno struktūrą. Kraujas turi gerai pritekėti į audinius ir ištekėti, limfa - laisvai judėti, nervas – siųsti informaciją elektros keliais, o vidaus organai ir sąnariai – būti paslankūs. Vėliau keletas geriausių Stillo mokinių sukūrė savo mokyklas ir praplėtė osteopatijos metodų arsenalą. Nuolatos tobulėjant medicinos mokslui, osteopatija taip pat buvo tobulinama, atsirado vis daugiau žinių ir metodikų gydyti įvairius sutrikimus, tačiau osteopatijos gamtiniai principai liko tie patys.
A. T. Still ir John Martin Littlejohn
J.M. Littlejohn tapo vienu pirmųjų Stillo mokinių ir grįžęs į Angliją, 1911 metais įkūrė pirmąją Europos osteopatijos mokyklą.
Šiandien osteopatija yra žinoma visame pasaulyje, geriau išplėtota vakarų šalyse. Per daugiau nei pusantro šimto metų susiformavo keletas osteopatijos krypčių ir mokyklų - amerikietiška, angliška ir europietiška (prancūziška). Prancūziška osteopatija išlaikė globaliausią priėjimą prie žmogaus kūno, išsaugodama ir plėtodama technikas darbui ne tik su struktūrine atraminio skeleto sistema, tačiau ir su vidaus organais, nerviniu audiniu ir kaukole. Amerikos osteopatija bendrąja prasme buvo “atskiesta”, kai ją prijungė prie kitų medicinos specialybių. Osteopatijos gydytojai nebeturi laiko suteikti pilnaverčio osteopatinio gydymo ir dėl to osteopatinės technikos po truputį nyksta. Anglijos osteopatija daugiau dėmesio kreipia į sąnarių, skeleto ir raumenų sistemą. Europos osteopatijos mokykla Danijoje siūlo vieną labiausiai išplėtotų programų, apimančių visų žmogaus organų sistemų gydymą, pediatriją ir net gyvūnų osteopatijos pradmenis.
Lietuvoje osteopatija dar jauna. Neseniai buvo įsteigta Lietuvos osteopatų asociacija, kurios pastangomis drauge su Sveikatos apsaugos ministerija, yra tvarkomas osteopatijos reglamentavimas. Lietuvos osteopatų asociacija bendradarbiauja su Baltijos osteopatų asociacija ir Rygos osteopatijos mokykla prie Latvijos medicinos universiteto. Dauguma Lietuvoje praktikuojančių osteopatų yra aukštąjį išsilavinimą turintys medikai ir baigę trijų metų Rygos osteopatijos mokyklos programą, paruoštą pagal europietiškos osteopatijos programą. Lietuvos osteopatų asociacijos misija yra saugoti osteopatijos vardą, kokybę ir praktikuojančius osteopatus bei vykdyti naujų specialistų ruošimą, organizuoti tobulinimosi kursus.
Parengė Vytenis Žiedas