Pradedu vis dažniau savęs klausti kokias kovas renkuosi. Nes visų juk negaliu kovoti. O jų tiek daug aplinkui!


Kas yra kova?


Aš apie kovą galvojų kaip apie krypties keitimą. Kiekvienas turime savo nuomones, patirtis ir būdą kaip narplioti pasaulį. Nemačiau dar nė vieno, kuris mokėtų labai švariai kapstytis šioje žmogiškojo gyvenimo smėlio dėžėjė. Ieškodami tiesų ir tvirto savo kelio, dažnai turime suremti pečius su kitais ir mokytis dalintis žaidimo aikštele. Mes bandome pakeisti vienas kito kryptį, kad "jis" man netrukdytų arba man padėtų.


Ir štai, susiduria du pašnekovai, kiekvienas gina savo smėlio pilis. Būna, norisi pasidalinti ir kartu pasigrožėti ką nuveikėme, ką pastatėme. Jaučiame, kad mums nereikia eikvoti jėgų ginant savo pilį. Vadinasi, tas jėgas galime pradėti naudoti bendriems tikslams.


Ieškome bendraminčių, kurie nesikėsins bakstelėti kastuvėliu, nebandys sugriauti mūsų pilies. Jeigu gyvenime pavyksta surasti tokių žmonių, tuomet turime galimybę statyti bendrą fortą, bokštą, pilį. Kažką, ko kiekvienas atskirai niekaip nesugebėtume, kas reikalauja daugiau įrankių ir mokančių kitaip juos valdyti.


Jeigu yra dvi priešingos pusės, kurios gina savo pilis, tuomet kas yra tiesa? Drįsčiau abejoti, kad besaikis noras pakeisti vienas kito vėžes neturi nieko bendro su abiems naudinga tiesa. Tiesa neberūpi, o gal jos net ir nėra. Mums tik rūpi, kad neužmintų ant mūsų brangiosios pilies. Kova tampa tikslu, pradedame gyventi dėl kovos, norėdami lyginti kitų smėlio statinius.


Ar galima pastatyi ką nors gražaus griaunant kitų statinius?


Kur yra riba tarp savo statinio saugojimo ir bandymo sugriauti kito pilį?


Pastebėjau, kad mažyčiai pastovūs mūšiai sekina ir nukreipia dėmesį nuo tikrai svarbių procesų. Svarbių ne pasauliui, ne kitiems, bet sau pačiam. Galėtumėte sakyti, kad kovoti už savo nuomonę yra svarbus procesas, tačiau ar jis yra svarbesnis už galimybę kurti ir statyti?


Pavyzdžiui, praleidus dieną ginčijantis dėl pažiūrų, projektų, įstatymų, religijos ar dar kokio velnio, grįžę namo mes nebūsime pačioje geriausioje ir adekvačiausioje būsenoje. Ten laukia partneris, vaikai, kuriems reikia dėmesio. Ir čia pribėgęs vaikelis, įsikibęs ir tampydamas kelnes kviečia žaisti.

"Atstok, neturiu jėgų dabar, nuotaikos ir t.t." Tokie ar panašūs žodžiai ilgainiui pradeda skambėti žmonių namuose. Galimybė pastatyti kažką kartu ir kokybiškai praleisti laiką jau pražiopsota. Ir taip šimtus kartų.


Kovodami atsitiktines kovas aplinkui, pralošiame pačias svarbiausias savo viduje.


Dėl to, kad labiausiai reikiamu metu nesugebame pakeisti savo krypties. Neužtenka resursų, nuovokumo ir kantrybės. Visą dieną čaižytis botagais ir staiga, atsidūrus švelnumo, supratingumo ar kantrybės reikalaujančioje situacijoje, kovotojo inercija jau tapusi per didelė, vėžės jau gilios. Susilaikyti nuo žalojančios replikos ar veiksmo darosi beveik nebeįmanoma.


O kviečiančių į dvikovą apstu. Taip pat netrūksta šaukiančių prisijungti mūšiui, nes kovos laukai platūs, daug reikia aprėpti ir nuveikti.


Ar atsakingai renkamės kovas?


Nes atėjus laikui ginti tikrai svarbų kūrinį, dažnai ir nuo savęs, šoviniai būna jau išnaudoti, o kalavijai atbukę. Mokykimės atsargiau veltis į bevaises ir rytojuje išnykstančias erzelynes, ir pasilikime sau matymo, santarvės ir tvirtybės išties vertingiems bei prasmingiems iššūkiams.















Žmogaus odoje yra daugybė receptorių, kurie reaguoja į temperatūros pokyčius, vibraciją, spaudimą ir odos tempimą. Visas šis komplektas padeda mums orientuotis lietimo pasaulyje. Mes kuriame malonias lietimui medžiagas, galime aptikti nelygumus ir netobulumus meno kūriniuose, inžineriniuose gaminiuose, patikrinti ar lygiai nuglaistyta siena, ar reikia dar švelniau šlifuoti medienos paviršių.


Nuo odos mechanoreceptorių priklauso mūsų sugebėjimas naudoti įrankius, valdyti kaltą, skalpelį ir kepimo mentelę. Tačiau, tai dar ne viskas.


Viena odos receptorių rūšis yra atsakinga už vibracijų pajautimą ir gali aptikti 0,00001 milimetro judesį. Jūs perskaitėte teisingai (ir aš parašiau teisingai), milimetro dalis su tiek nulių, yra 0,01 mikrono. Tai yra neįsivaizduojamai mažai. Pavyzdžiui, žmogaus plaukas yra nuo 20 iki 50 mikronų storio. Bakterija - 1 mikrono dydžio. Kam žmogui reikalingas sugebėjimas užfiksuoti menkesnes nei bakterija vibracijas??? Ar mes išnaudojame šį potencialą?


Iš tiesų, mokslininkai stebisi ir dar negali gerai paaiškinti, kokiu būdu šie receptoriai gali būti tokie jautrūs - žmogaus pirštas gali pajusti vandenyje sklindančias garso bangas!


Ir vis tik pats pirštas nieko pajausti negali, jeigu piršto šeimininkas negali interpretuoti ir pastebėti jį pasiekiančios informacijos.


Mūrytojo rankos prisitaikė dirbti visai kitokį darbą nei chirurgo. Jeigu chirurgas čiuptų plytas ir pradėtų dirbti statybose, oda labai greitai nusiluptų, pradžioje susidarytų pūslės, vėliau - nuospaudos, odai bandant prisitaikyti dirbti grubų fizinį darbą.


Tačiau, minėtasis chirurgas po tokių vasaros atostogų nesunkiai grįžtų į darbą ir po kiek laiko rankos vėl prisitaikytų dirbti subtiliai ir tiksliai. Tikrasis jautrumas ne tik odoje, o visame žmoguje! Smegenyse ir nervų sistemoje, daugiametėje patirtyje, kūno valdyme, judėjimo įgūdžiuose, sąmonės būsenoje. Jautrumas mažėja, kai mes esame įsitempę, stresuojame ir mūsų dėmesys kažkur plaukioja.


Liečiant žmogaus odą mus pasiekia neįtikėtinas kiekis informacijos. Odos temperatūra, drėgnumas, riebumas, stangrumas, kraujo tekėjimas ir pulsavimas, odos judėjimas kvėpuojant ir reaguojant į prisilietimą. Visa tai sukuria milžinišką pojūčių visumą, kurią kasdien tyrinėja ir pažįsta osteopatai.


Vyksta nuolatiniai debatai, ką ir kiek žmogus gali pajausti liesdamas kitą žmogų.


Viskas dar įdomiau, kai mus kas nors liečia. Kaip kinta mūsų jautrumas, kai mus liečia mylimas žmogus arba kai esame liečiami, kuomet norime to mažiausiai? O kaip gerai jaučiame būdami užsiėmę ir įsisiurbę į kompiuterio ekraną?


Daugybė sunkiai nusakomų dalykų įvyksta nuo to laiko, kai odos receptorius sureaguoja ir siunčia signalą, ir iki tol, kol mes suprantame kas įvyko. Kai kada labai daug informacijos pasimeta, o kartais, jos labai daug prisideda, mes sugebame savo pojūčius ženkliai sustiprinti ir menkiausias prisilietimas gali mus sunervinti, išgąsdinti ir išvesti iš pusiausvyros arba panardinti į giliausią ekstazę.


Kokie gi mūsų tikrieji sugebėjimai liesti, ar jie turi ribas?


O kiek mes galime jausti? Gal mes tik pradinukai šioje srityje?





Kaip mus įdomiai veikia kalendorius. Skaičiuojame dienas, savaites, mėnesius ir metus. Visas gyvenimas sudėliotas, darbai suplanuoti ir planuojami savaitėmis. Sakome, kad projektą būtina atlikti per penkias darbo dienas. Kitaip tariant, per savaitę. Arba per tris savaites, ar per du mėnesius grąžinti paskolą.


Kodėl tokie skaičiai? Romėnai kalendomis vadino kiekvieną pirmąją mėnulio fazės dieną. Mėnulio fazės keičiasi apytiksliai kas septynias su puse dienos. Tai susideda į beveik trisdešimties dienų astronominį mėnulio mėnesį.


Taigi, mes žinome, kad savaičių skaičiavimas remiasi kosminiu pagrindu.


Įdomu tai, kad senovės Romos imperijoje ši diena buvo skolų sumokėjimo diena. Lotynų kalboje calendarium reiškė sąskaitų knygą, registrą. Kalendoriuose būdavo įrašomos sąskaitos ir skolos.


Per visą žmonijos istoriją žmogaus tarpusavio santykiai visuomet buvo kebli tema. Toks įspūdis, kad mes nuo senovės naudojame gamtos ir astronomijos reiškinius laikytis įsipareigojimų vieni kitiems. Tarsi trečiąją šalį, kuri yra niekam nepavaldi ir ja galima pasitikėti sudarant įvairius sandorius. Mėnulis visuomet patekės laiku.


Tokia sistema išliko ir iki šių dienų. Mes kalendorių naudojame ne tik imti paskolas ir jas mokėti, tačiau ir susikurti savo planus, matuoti progresą finansų srityje, kaip metame svorį ir taip toliau.


Kalendorius yra tai, kas nekeičiama ir nejudinama. Visa kita galima keisti, kalendoriaus - niekada.


Bet kartais, labai retai, mes galime suprasti, kad pamiršome kokia šiandien diena- trečiadienis ar sekmadienis? Tarsi vidinio planuotojo nagai pabūtų atbukę ir leistų dienai trumpam išsprūsti.


Kaip Jums toks jausmas?

Gaukite naujausius straipsnius:

kontaktai

Latvių g. 17, Vilnius

​​Tel: +370 656 87728

vytenis.ziedas@gmail.com

Rekvizitai:

MB Osteopatijos namai

LT767300010163354739

Į.k.: 305580695

  • Black Facebook Icon
  • Black YouTube Icon

© 2020 Vytenis Žiedas