Atvirkštinis dėsnis

Pabandykite atkreipti dėmesį į savo kvėpavimą ir pabandyti kvėpuoti ramiai. Kvėpavimas yra gudrus dalykas, nes tik kai pradedi jį sekti, jis pasikeičia. Paprastas ir automatinis procesas dabar pradeda streikuoti ir keistis. Tarsi mokant vaiką važiuoti su dviračiu ir kai jis jau laiko pusiausvyrą, tėtis vis dar bėga iš paskos laikydamas sėdynę, nesuprasdamas, padeda ar jau trukdo savo atžalai riedėti.

Tokių procesų pas mus yra daugybė, mums nebūtina apie juos galvoti. Širdis pompuoja, plaučiai veikia, kraujas teka, kepenys burzgia, inkstai inkstuoja, smegenys skaičiuoja. Ir labai gerai, nenorėtume, kad užsižiūrėjus filmą, pamirštume kvėpuoti ir prarastume sąmonę.

Sudėtingi procesai vyksta... paprastai. Šie procesai nesiekia rezultato, širdis neplaka, manydama, kad turi plakti dar geriau, galvodama, kad jei dabar pasitengs, tai po kelių metų intensyvaus plakimo, galės atsipalaiduoti ir ramiai sau plakti iki senatvės pabaigos.

Ji tiesiog plaka, kažkada nustos.

Mes orientuoti į rezultatą. Ir kažkodėl patikėjome, kad jeigu įdėsime daugiau pastangų, rezultatą pasieksime greičiau, arba jis bus geresnis. O blogiausia, kad patikėjome, jog rezultatas mus pavers laimingais.

Mokykloje ar universitete procesas dažniausiai yra nevertinamas, rezutatas yra svarbesnis. Mums buvo sakoma, kad kuo daugiau įdėsime pastangų, tuo rezultatas bus vertingesnis. Galbūt, tačiau čia slypi nematoma ir didžiulė problema, aš ją vadinu - rezultatų matrioška.

Kas yra rezultatų matrioška?

1. Mokykloje daug ir sunkiai mokotės, kad gautumėte gerus pažymius. Siekiamas rezultatas- gerai baigti mokyklą.

2. Baigus mokyklą sunkiai mokotės universitete, siekiamas rezultatas - baigti universitetą, įgyti specialybę.

3. Įgijus specialybę susirandate darbą, dirbate, dedate pastangas, kad užsidirbti.

4. Dirbate ir turite tikslus- nusipirkti automobilį, paskui butą, paskui namą, geresnį automobilį...

Ir taip toliau.

Tai yra rezultatų matrioška. Jas galima rasti visose gyvenimo sferose- sveikatoje, finansuose, santykiuose. Tai yra nuolatinis rezultatų siekimas, nustumiant į šalį kitus poreikius ir būsenas, didžiausią svarbą teikiant pastangoms. Kuo labiau susvarbiname į rezultatą, tuo giliau matrioškoje esame, pasiekus rezultatą, atsiduriame kitoje matrioškos dalyje ir taip iki begalybės.

Mes galime pasirinkti gyventi matrioškose, arba gyventi už jų ribų.

Kaip pabėgti iš matrioškos?

Nesikoncentruoti į rezultatą, o kurti geresnį procesą, kuris gali vesti rezultato link.

Tai nereiškia, kad mes nevykdome aukščiau išvardintų veiklų, tačiau mes teikiame prioritetą kitiems kriterijams.

Visi puikiai prisimename mokytojus, kurie nesiekė, kad mokinys mokytųsi gerai, nebuvo spaudimo, klasėje buvo lengva atmosfera, mokytojas sugebėdavo sudominti, nerėkdavo, buvo žmogiškas.

Taip pat, gerai atmintyje įsirėžę "kirviai", kurių klasėse išmokdavai bijoti Dievo.

Ir pasirodo, kad pas abiejų tipų mokytojus buvo ir labai gerus rezultatus demonstruojantys ir prastai besimokantys. Tiesa tokia, kad vieni yra gabūs matematikai ir jiems nereikia pastangų, kad matematika sektųsi. Kiti yra gabūs literatūrai ir jiems taip pat einasi lengviau. Geriau besimokantys patiria mažiau spaudimo iš mokytojų, todėl linkę į mokslą žiūrėti labiau kaip į žaidimą ir dar geriau mokosi. Skirtumas tas, kad pas vienus mokytojus yra daugiau kančios, pas kitus mažiau. Vieni orientuoti į rezultatą, kiti į procesą. Dalykai, kurių mokytojai buvo orientuoti į procesą, įsimena lengviau, o mokinys linkęs labiau jais domėtis. Jam, paprasčiausiai, yra smagu.

Žinau tėvų, kurie intensyviai įsitraukia į vaiko mokymosi procesą, reikalauja rezultatų ir net paprasta popietė mokytis važiuoti dviračiu pavirsta į karštligišką progreso troškimą, dažnai, paaukojant gerą laiką su vaiku. Ir jeigu dviratis vaikui lengvai nepakluso, tėvų spaudimas sunaikina bet kokį malonumą juo važiuoti.

Užduodame sau ir kitiems negailestingą tempą, kuris dusina gyvenimo džiaugsmą. Užgesiname gelimybę sulėtėti ir pasidžiaugti, nulipti nuo bėgių ir apsidairyti ir suprasti, kad gyvenimas gyvenasi pats.

Pakartosiu dar kartą.

Gyvenimas gyvenasi pats.

Mus pasiekianti nauja informacija ir besikeičiančios aplinkybės formuoja gyvenimo tėkmę, kurioje galime blaškytis į visas puses, bandyti laikytis vietoje, plaukti prieš srovę arba mėgaujantis tėkme plaukti pasroviui. Bet mes dažniausiai nekontroliuojame, kokios naujienos mus pasiekia, tad kam įsitempti?

Tai nereiškia, kad gyvenimas nereikalauja pastangų, tai reiškia, kad mes turime atskirti, kada jas reikia dėti, o kada paleisti.

Įsivaizduokite, kad visas jūsų gyvenimas, artimoji aplinka, darbas, šeima, pomėgiai plaukia upėje kartu su jumis. Kadangi jūs visi esate pavaldūs tai pačiai srovei ir plaukiate tuo pačiu greičiu, reikia sąlyginai nedaug pastangų, kad galėtumėte nuplaukti nuo vieno prie kito, laikytis kartu. Dabar įsivaizduokite, kad jūsų partnerio vertybės pasikeitė arba ir jis pradėjo plaukti lėčiau, o jūs bandote jį ar ją laikyti, kažkaip pritraukti ir tempti. Jeigu pastangos vienpusės, atstumas tik didės ir reikės milžiniškų pastangų keisti situaciją, kol galiausiai jūs patys nuskęsite arba atitolsite nuo savo rato, šeimos, darbo. Sakote, kad dėjote pastangų, tačiau veltui. Tenka rinktis: arba paleisti arba aukoti kitas gyvenimo sferas.

Kai kurios aplinkybės ir įvykiai yra mūsų kontrolėje ir mums pavaldūs tik dėl to, kad jie šalia ir plaukia tokiu pačiu greičiu. Srovės keičiasi ir mums tenka rinktis.

Galime siekti ir trikdyti gyvenimo sroves, arba leisti gyvenimui jas keisti neprisirišant nė prie vienos, mėgautis besikeičiančia kelione.

Taigi, kuo daugiau save spaudžiame, tuo didesnė vidinė įtampa. Daugėja klaidų ir jos vis brangesnės.

Nesistenkite kvėpuoti, palikite kvėpavimą ir jis pats savimi pasirūpins.

Darykite tai, kas darosi, o kas nesidaro, palikite ramybėje ir nesukite sau galvos. Bent kol kas.

Pasirinkimo paradoksas

Kiekvienas laikmetis turi savo iššūkių. Jeigu skaitote šį tekstą, tai galite pasidžiaugti, kad šiuo metu jums nereikia spėlioti, ar ola, kurioje jūs pasirinkote nakvoti nepriklauso kardadančiui tigrui ir jos šeiminikas nesugalvos vakare sugrįžti. Didelė tikimybė, kad jūs negyvenate oloje, ant grindų nėra sausų samanų ir svetainėje nedega laužas.

Šiuo metu sutinkame gerokai mažiau pasirinkimų, galinčių nulemti saugią naktį arba skausmingą mirtį. Kaip rūšis, nemažai pasiekėme, užsitikrinome sąlyginį saugumą ir susikūrėme daugiau galimybių ir geresnių pasirinkimų pasiūlą. Tiesa, vienas galimybes pakeitėme kitomis. Šiais laikais lengva gyventi bet kokiame klimate, tačiau nėra lengva maitintis ekologišku maistu, kai kuriais atvejais tiesiog neįmanoma. Prieš tūkstantmetį visas maistas buvo ekologiškas, bet reikėjo labai daug pastangų norint kardinaliai pakeisti gyvenamąją vietą.

Ir susidūrėme su netikėta problema. Pradedame suprasti, kad pasirinkimų gali būti per daug.

Jau seniai pastebėta, kad žmogus, turintis rinktis iš kelių variantų patiria didesnę psichologinę įtampą, kol nepasirenka. Pasirinkus, įtampa nuslūgsta, o dėmesys atsilaisvina kitiems pasirinkimams. Tiesa, ne visi pasirinkimai tokie. Jeigu turite aiškų favoritą arba, jeigu ne pirmą kartą renkatės iš tokios pasiūlos, įtampos gali ir nebūti.

Atėjus į maisto prekių parduotuvę susiduriame su didžiule įvairove. Ironiška tiesa yra tokia, kad absoliuti dauguma žmonių prekybos centruose turi pramintus takus prie labai konkrečių produktų. Absoliuti dauguma gaminasi tuos pačius patiekalus, su tais pačiais ingredientais. Perka tą patį vyną, alų, pieną, sviestą, duoną, kavą.

Pasirinkimų gausa mums kelia stresą, todėl norėdami išvengti streso mes dažniau aukojame patirties įvairovę. Kiekvieną kartą nebandome gamintis naujų patiekalų, nes gali nepasisekti. Retai perkame kitos rūšies duoną arba turime itin siaurus standartus sprendžiant kuris kepinys gali vadintis tikra duona.

Taigi, galvojame, kad turime iš ko rinktis, o gyvenimas tyliai juokiasi.

Kai nėra ribų, įvairovė nyksta.

Kai šaldytuve mėtosi sūrio gabalėlis, pusė brokolio, vienas kiaušinis, suvytusi morka ir dar velnias žino kokie likučiai, o kišenėse švilpia vėjai, tada prasideda kulinarinė įvairovė.

Kai pasirinkimai neribojami, šaldytuve tie patys produktai, ant stalo tie patys kotletai.

Pasirinkimų gausu, o patirties įvairovė skurdi.

Kartais, kai noriu pailsėti ir paerzinti savo apetitą, per youtubą žiūriu Kinijos kaime gyvenančią simpatišką jauną kinę, kuri augina ir pati gamina sudėtingiausius ir įvairiausius patiekalus apsupta sodrios gamtos (vėliau sužinojau, kad ji gyvena mieste ir vairuoja poršą, o kaime tik filmuojasi ir turi milijonus fanų). Mane kiekvieną kartą stebina kokį gražų, tačiau keistą maistą ji ruošia. Ji panaudoja ne tik maistingąsias daržoves, mėsas, pupeles ir t.t, tačiau ir kitas dalis, kurias mes laikytume atliekomis. Anksčiau nežinojau, kad iš pupų žievių galima pagaminti kažką valgomo. Sojų pupelių pieno plėvelė yra nugriebiama ir kepama - delikatesas, kurį ir man teko ragauti. Prieskoniuose išmirkytos vištų kojos su nagais yra pardavinėjamos kaip užkandis vaikams.

Ilgai stebėjausi šia kulinarine įvairove, kol supratau, kad ji gimė iš skurdo. Skurdžiuose kalnuose gyvenantys neturėjo daug pasirinkimų, todėl esamus produktus išnaudojo tūkstančiais būdų. Reikėjo tik laiko ir apribojimų.

Ir čia slypi paradoksas. Kur vis tik toji pasirinkimų laimė? Jeigu bandyti atsakinėti šį klausimą, reikėtų pradėti nuo įsipareigojimo. Kai įsipareigojame bei atsiduodame vienam pasirinkimui. Kai save apribojame ir atsisakome kitų.

Trys sodybos nesuteiks tokios laimės, kiek suteiks viena išpuoselėta per daug metų. Yra dalykų, kurių sodybos kaina, dydis, vieta ar sodybų kiekis niekada nesuteiks.

Amatas atvers kažką unikalaus ir vertingo, jeigu jam bus paskirti du ar trys dešimtmečiai.

Reikėjo pragyventi penkis ar penkiasdešimt metų su tuo pačiu partneriu, kad užgyventumėte dalykus, kurie yra vertingi ir įmanomi tik dėl įsipareigojimo. Daug keičiamų partnerių niekada neatneš tokios laimės.

Kad galėtumėte džiaugtis kūnu, reikia nuolatos rinktis sporto salę ir aukoti sėdėjimą ant sofos prie televizoriaus.

Dvidešimties metų draugystė turi tai, ko tūkstantis "draugų" nesuteiks.

Vaikai apriboja tėvų veiklas, poilsį, sukelia daug vargo, tačiau suteikia neapsakomą laimę. Tėvams tenka nuolat rinktis kiek ir kokių laisvių paaukoti, kokias pastangas dėti, kad šeimos receptas būtų subalansuotas.

Laisvė dėl laisvės nesuteikia daug džiaugsmo. Pasirodo, džiaugsmas yra užtarnaujamas, kai patys pasirenkame kokias laisves paaukoti.

Ir tikriausiai yra saugesnių, didesnių ir patogesnių olų, tačiau, tik pasirinkimas nebeieškoti ir likti, apsiginti nuo tigro, pakloti samanų ir užkurti laužą, suteikia privilegiją olą vadinti namais.

Gyvenimas yra gaidys. Ir višta.

Mes vis labiau pamirštame, kad gyvenimas nėra tobulas ir toks neturi būti. Bandymas privesti prie tobulumo veda į didesnį chaosą ir verčia visą gyvenimo sistemą "nulūžti".

Imkime žmogų ir jo laikyseną. Tiesa yra tokia, kad visi suaugę žmonės yra asimetriški, kreivi, nedaaugę, nusidirbę, įsitempę ar kuproti, klibantys ar sumedėję. Taip jau yra, kiekvieno istorija yra unikali ir sudėtinga, ir dažnai ne dėl jo paties kaltės. Kai kuriems tenka atsinešti tokį kūną į pasaulį ir su juo tvarkytis, o kiti, per savo spalvotą veiklą, įgyja randų ir traumų. Taip jau yra.

Dabar, jeigu mes užsimanysime tiesinti žmogų pagal tobulą brėžinį, tempti, sukti, mankštinti, keisti laikyseną, sudėti naujus dantis, atsukti kaukolę, įdėti ortopedinius padukus, pakulnes, užmauti "voriuką", korsetą ar dar kokį nors naują išradimą, įsukti strypą į stuburą, ar darome gera?

Stebiu žmones, kurie nori keisti laikyseną, tačiau kai pašnekame, ką reikės dėl to padaryti, dažnai, noras greitai praeina. Stengiuosi vadovautis taisykle "Jeigu neskauda, netaisyk". Todėl, kad didžiąja dauguma atvejų, bandymas skubiai keisti ir privesti prie "tiesos" dar labiau išbalansuoja. Kūnas praranda savo pusiausvyrą, dėsniai, kuriais jis išmoko gyventi, staiga pradedami laužyti.

Ir reikia labai akylo ir subtilaus priėjimo, jeigu norime kažką keisti, reikia laiko, reikia nuoseklaus darbo, stebėjimo, žinių, patirties. Ai, ir dar reikia DAUG laiko - dėl visa ko susvarbinau. Ir net tuomet, rezultatai negarantuoti.

Jeigu nekreipsite dėmesio į šiuos dėsnius - laukite bėdų.

Mes norime greito rezultato, slaptos formulės, naujo metodo. Kaip suplokštinti pilvuką, nusisiurbti riebalus, uždirbti kauges pinigų, turėti ledinį kūną, ledinę žmoną, kvepiantį ir nesubliuškusį vyrą, auksinės proporcijos veidą, stangrią odą, lygią kaktą, nuostabų protą, skaidrią sielą, seną sielą, nulį karmos. Norime, kad apie mus žinotų, mūsų geistų, mums plotų, klausytų ir atsižvelgtų į visus skundus, įžeistas nuomones, viešai atsiprašytų, ir prisiektų daugiau taip nedaryti ir mąstyti kitaip.

Visi to norime, vieno ar kito.

Ir kartais gauname, dažniausiai ne.

Sėdime sugižę ir klausdami savęs ką darau ne taip, kodėl aš toks netikęs, kodėl tokia prasta. Ką, aš negaliu kaip ji ar jis? Ką jis daro kitaip nei aš?

Ir čia, tarsi nebūtų ir taip jau pilka, atsidarome feisbuką ar youtubą, o ten... Išmintingi, gražūs ir laimingi. Visi deda geriausias savo akimirkas, didžiausius pasiekimus, penki gimtadieniai, pas kažką gimė vaikas, kitas po palme pozuoja su savo ledine žmona, trečias kalnuose Lietuvos vėliavą smeigia, o kaimynas, pasirodo, atrado naują varlių rūšį Amazonėje ir pavadino pagal save. Visi gyvena nuostabius gyvenimus!!! O aš???

Kyla didžiulis nepasitenkinimas savimi, ir jis kaupiasi, diena iš dienos, metais iš metų. Dabartinis jaunimas yra to pavyzdys. Jautrūs, vis labiau depresuoti, ižeidūs, kerštingi, liūdni, pikti ant gyvenimo, ant kitų. Nori greitų rezultatų. Emocijos neturi kur dėtis, daugėja savižudybių, standartai nepasiekiami.

Pagalvokite dar kitaip. Žiūrite į telefoną, o ten: Antanas daro prisitraukimus lenciūgais prisirišęs štangą. Rozalija įkėlė selfį su nuostabiai lygia veido oda ir nauju makiažu. Sizifas vaikšto Australijos krūmynuose ir bendrauja su vietiniais šamanais narpliodamas mistines paslaptis. Elonas Muskas paleido naują raketą. Fėja Lėja gelbėja vaikus Afrikoje. O influencerė Atpilė sukūrė savo kremų liniją.

Jūsų smegenys:

- turiu pradėti sportuoti ir išmesti visas bandeles bei šokoladą,

- prisipirkti naujo makiažo ir išmokti geriau paišytis,

- pradėti medituoti,

- išrasti ką nors ir palydėti žmoniją į technologinį proveržį,

- išvaduoti vaikus nuo bado ar įsivaikinti ką nors,

- sukurti kokį nors gerą verslą.

Kitą dieną atsikeliate ir padarote visus šiuos dalykus, pakeičiate savo visus kasdienybės įpročius, buitį, pradedate daryti geresnius sprendimus, atsiranda drąsos, įkvėpimo, skambučiai, planai ir viskas važiuoja. Kaip iš filmo.

O tuomet, pabundate iš sapno savo lovoje slegiami gyvenimo realybės. Ko tai sunku pradėti. Niekas nepasikeičia, tik pasidaro liūdniau.

Pabandote pradėti daryti mankštą, o rankas net sunku pakelti, ką jau ten apie prisitraukimus. Truputį pasikankinat ir jau norisi miego ir bandelių. Pasižiūrite į veidrodį, o ten nauji spuogai, ir dar ant senų spuogų. Žandai, kaip Mėnulio paviršius, jokių vilčių. Sėdate medituoti, užmiegate, o atsibudus norisi bandelių. Googlinate verslo idėjas ir marketingą, sugalvojate, kad rinkoje nėra raugintų kopūstų gazuoto gėrimo, kitą dieną, ta idėja nebeatrodo tokia šauni. Ir šiaip, suprantate, kad vakar buvo keistų idėjų priepuolis.

Kad ir kokios nuostabios mūsų smegenys, jos mums nuolat smūgiuoja į tarpkojį ir nė kiek nepadeda gyventi ramiau ir džiaugtis. Jos paima gaunamą ribotą informaciją ir padaro savo grandiozines išvadas, o mes jaučiame pasėkmes.

Ko feisbukas neparodo:

Antanas dvidešimt penkių, o jau du kartus išsiskyręs ir moka alimentus.

Rozalija dirba kasininke Mažeikiuose ir turi tik bedarbę mamą.

Sizifas sukraptštė visas gyvenimo santaupas ir neturės už ką grįžti namo, maža to, tėvai jo atsisakė, nes metė teisės mokslus.

Elonas Muskas yra vienintelis toks ir tu ne Elonas Muskas.

Fėja Lėja išvažiavo pas Afrikos vaikus, o pati kenčia nuo anoreksijos.

Atpilė kremais domisi nuo tada, kai buvo mažytė ir juos dar valgė, todėl žino viską apie kremus ir gali laisvai plaukioti tuose kremų vandenyse. Mokykloje jai sekėsi tik dailė.

Matome rezultatus, pozityviąsias jų puses. Nematome kiek laiko reikia gyventi sporto salėje, leisti prie knygų, daug kartų bandyti ir dirbti per naktis, investuoti milžinišką kiekį laiko ir pastangų, kad tapti tikrai geru tam tikroje srityje. Ir net ir tapus geru, daug kur kitur būsite vidutiniški.

Anekdotas: septynias dienas per savaitę dirbantis verslininkas turi gerus santykius su savo vaikais ir žmona. Tadam tsss. Tapo išskirtinu vienoje srityje, paaukojo krūvą kitų.

Reiškiasi ir kitas aspektas - pradeda atrodyti, kad neturite teisės jaustis kaip šlapias ir pavargęs šuo. Visur šypsenos ir laimė bei sėkmė.

Tikrovė tokia, kad gyvenimas pilnas vidutinybės. Vidutinės sveikatos, vidutinių kūnų, vidutinių kompetencijų, vidutinių žinių, vidutinės savijautos, šiap sau poelgių. Pilkų dienų, skaidrių dienų, juodų dienų. Vienų daugiau, kitų mažiau. Ir drįstu sakyti, kad juodulių vengimas mums atneša daugiau kančių.

Jeigu galvosite, kad gyvenimas turi būti tik šviesus, o menkiausios, bet labai gerai nukreiptos pastangos duos deimantinį rezultatą, tai sėkmės...

Užsimanę staiga patobulinti save ar savo gyvenimus, patiriame pavojų nusivilti. Pavojus, kad paaukotas laikas prisitraukimams neužaugins didelių raumenų, kad išpuoselėtas darželis gali nudžiūti per vieną sausros dieną. Kad pastangos parašyti knygą neatsipirks bestseleriu, kad disertacija nesužavės komisijos, kad daina nelaimės Eurovizijos. Todėl turime rinktis atsakingai, nebijoti nusivilti.

O kas labiausiai nusivils? Tas, kas nekęsdamas sporto salės ir niekada aktyviai nejudėjęs vers save ten vaikščioti norėdamas suraumenėti. Ir po tokio pabandymo, pamačius, kad pastangos bevaisės, arba labai mažos ir kad jo pilvas vis tiek neatrodo kaip graikų dievo, nebesportuos niekada, jokiose formose, o gal iš to skausmo ims valgyti dar daugiau. Susprogę astronominiai lūkesčiai.

Geresnis variantas būtų atsisakyti automobilio keliaujant į darbą. Į darbą vis tiek reikia, tai gal bent jau naudoti daugiau savo kūną. Eiti, arba sėsti ant dviračio, nes dviratis vaikystėje visuomet patikdavo, nereikėdavo savęs versti juo važiuoti. Ir staiga, pastangos jau nebe tokios nežmoniškos. Nereikia kompleksuoti salėje tarp Švarcnegerių. Mažas pokytis, duos didelį rezultatą per ilgą laiką, o kūnas pasikeis pagal savo unikalią fiziologiją ir galimybes. Jeigu pamatysite, kad visai gerai einasi, gal atsiras įkvėpimo ir papildomos penkiolika minučių padaryti pilnesnę mankštą.

Vietoj klausimo "Ko aš norėčiau?", "Kuo norėčiau būti?", "Ką norėčiau pasiekti?". verčiau savęs paklauskite "Kokius rūpesčius noriu užsikrauti ant savo pečių?"

Rinkitės ne auksinį tikslą, o rūpesčius, procesą. Priėmę rūpesčius, galėsite nuosekliai "tą veiklą" vystyti ir džiaugtis proceso teikiamu progresu.

Pavyzdžiui: vietoj "noriu būti liekna", klauskite savęs ar galiu atsisakyti bandelių ir atrasti laiko pajudėti nors kas antrą dieną. Nuo šiol taip reikės gyventi.

Vietoj "noriu turėti išplėtotą verslą", pagalvokite ar norėsite tvarkytis su popieriais, važinėti, dėrėtis, konkuruoti, domėtis rinka ir paaukoti laiko su šeima. Ko gero, taip teks gyventi daug metų.

"Noriu turėti geresnius santykius su antra puse" - ar galiu reguliariai paskirti laiko būti kartu, kalbėti apie nepatogias problemas, nespoksoti į ekraną, kai kalbamės...

Gražiausias tikslas slepia savyje nuolatines pastangas. Matydami tik gražius tikslus ir rezultatus pradedame ieškoti trūkumų savyje, geresnių metodų, produktyvesnių programų ir taip toliau. Galiausiai pradedame depresuoti.

Ką gi. Dabar mes galime atsipūsti. Galime savęs neskubinti ir pradėti kitaip rinktis. Rinktis mėgstamiausius sunkumus ir su jais susidraugauti. Kitaip žiūrėti į tikslus ir siekius, nes tikslas gali greitai tapti kalėjimu, kurio jūs nematėte svajodami.