Kiekvienas laikmetis turi savo iššūkių. Jeigu skaitote šį tekstą, tai galite pasidžiaugti, kad šiuo metu jums nereikia spėlioti, ar ola, kurioje jūs pasirinkote nakvoti nepriklauso kardadančiui tigrui ir jos šeiminikas nesugalvos vakare sugrįžti. Didelė tikimybė, kad jūs negyvenate oloje, ant grindų nėra sausų samanų ir svetainėje nedega laužas.


Šiuo metu sutinkame gerokai mažiau pasirinkimų, galinčių nulemti saugią naktį arba skausmingą mirtį. Kaip rūšis, nemažai pasiekėme, užsitikrinome sąlyginį saugumą ir susikūrėme daugiau galimybių ir geresnių pasirinkimų pasiūlą. Tiesa, vienas galimybes pakeitėme kitomis. Šiais laikais lengva gyventi bet kokiame klimate, tačiau nėra lengva maitintis ekologišku maistu, kai kuriais atvejais tiesiog neįmanoma. Prieš tūkstantmetį visas maistas buvo ekologiškas, bet reikėjo labai daug pastangų norint kardinaliai pakeisti gyvenamąją vietą.


Ir susidūrėme su netikėta problema. Pradedame suprasti, kad pasirinkimų gali būti per daug.


Jau seniai pastebėta, kad žmogus, turintis rinktis iš kelių variantų patiria didesnę psichologinę įtampą, kol nepasirenka. Pasirinkus, įtampa nuslūgsta, o dėmesys atsilaisvina kitiems pasirinkimams. Tiesa, ne visi pasirinkimai tokie. Jeigu turite aiškų favoritą arba, jeigu ne pirmą kartą renkatės iš tokios pasiūlos, įtampos gali ir nebūti.


Atėjus į maisto prekių parduotuvę susiduriame su didžiule įvairove. Ironiška tiesa yra tokia, kad absoliuti dauguma žmonių prekybos centruose turi pramintus takus prie labai konkrečių produktų. Absoliuti dauguma gaminasi tuos pačius patiekalus, su tais pačiais ingredientais. Perka tą patį vyną, alų, pieną, sviestą, duoną, kavą.


Pasirinkimų gausa mums kelia stresą, todėl norėdami išvengti streso mes dažniau aukojame patirties įvairovę. Kiekvieną kartą nebandome gamintis naujų patiekalų, nes gali nepasisekti. Retai perkame kitos rūšies duoną arba turime itin siaurus standartus sprendžiant kuris kepinys gali vadintis tikra duona.


Taigi, galvojame, kad turime iš ko rinktis, o gyvenimas tyliai juokiasi.


Kai nėra ribų, įvairovė nyksta.


Kai šaldytuve mėtosi sūrio gabalėlis, pusė brokolio, vienas kiaušinis, suvytusi morka ir dar velnias žino kokie likučiai, o kišenėse švilpia vėjai, tada prasideda kulinarinė įvairovė.


Kai pasirinkimai neribojami, šaldytuve tie patys produktai, ant stalo tie patys kotletai.


Pasirinkimų gausu, o patirties įvairovė skurdi.


Kartais, kai noriu pailsėti ir paerzinti savo apetitą, per youtubą žiūriu Kinijos kaime gyvenančią simpatišką jauną kinę, kuri augina ir pati gamina sudėtingiausius ir įvairiausius patiekalus apsupta sodrios gamtos (vėliau sužinojau, kad ji gyvena mieste ir vairuoja poršą, o kaime tik filmuojasi ir turi milijonus fanų). Mane kiekvieną kartą stebina kokį gražų, tačiau keistą maistą ji ruošia. Ji panaudoja ne tik maistingąsias daržoves, mėsas, pupeles ir t.t, tačiau ir kitas dalis, kurias mes laikytume atliekomis. Anksčiau nežinojau, kad iš pupų žievių galima pagaminti kažką valgomo. Sojų pupelių pieno plėvelė yra nugriebiama ir kepama - delikatesas, kurį ir man teko ragauti. Prieskoniuose išmirkytos vištų kojos su nagais yra pardavinėjamos kaip užkandis vaikams.


Ilgai stebėjausi šia kulinarine įvairove, kol supratau, kad ji gimė iš skurdo. Skurdžiuose kalnuose gyvenantys neturėjo daug pasirinkimų, todėl esamus produktus išnaudojo tūkstančiais būdų. Reikėjo tik laiko ir apribojimų.


Ir čia slypi paradoksas. Kur vis tik toji pasirinkimų laimė? Jeigu bandyti atsakinėti šį klausimą, reikėtų pradėti nuo įsipareigojimo. Kai įsipareigojame bei atsiduodame vienam pasirinkimui. Kai save apribojame ir atsisakome kitų.


Trys sodybos nesuteiks tokios laimės, kiek suteiks viena išpuoselėta per daug metų. Yra dalykų, kurių sodybos kaina, dydis, vieta ar sodybų kiekis niekada nesuteiks.


Amatas atvers kažką unikalaus ir vertingo, jeigu jam bus paskirti du ar trys dešimtmečiai.


Reikėjo pragyventi penkis ar penkiasdešimt metų su tuo pačiu partneriu, kad užgyventumėte dalykus, kurie yra vertingi ir įmanomi tik dėl įsipareigojimo. Daug keičiamų partnerių niekada neatneš tokios laimės.


Kad galėtumėte džiaugtis kūnu, reikia nuolatos rinktis sporto salę ir aukoti sėdėjimą ant sofos prie televizoriaus.


Dvidešimties metų draugystė turi tai, ko tūkstantis "draugų" nesuteiks.


Vaikai apriboja tėvų veiklas, poilsį, sukelia daug vargo, tačiau suteikia neapsakomą laimę. Tėvams tenka nuolat rinktis kiek ir kokių laisvių paaukoti, kokias pastangas dėti, kad šeimos receptas būtų subalansuotas.


Laisvė dėl laisvės nesuteikia daug džiaugsmo. Pasirodo, džiaugsmas yra užtarnaujamas, kai patys pasirenkame kokias laisves paaukoti.


Ir tikriausiai yra saugesnių, didesnių ir patogesnių olų, tačiau, tik pasirinkimas nebeieškoti ir likti, apsiginti nuo tigro, pakloti samanų ir užkurti laužą, suteikia privilegiją olą vadinti namais.



Mes vis labiau pamirštame, kad gyvenimas nėra tobulas ir toks neturi būti. Bandymas privesti prie tobulumo veda į didesnį chaosą ir verčia visą gyvenimo sistemą "nulūžti".


Imkime žmogų ir jo laikyseną. Tiesa yra tokia, kad visi suaugę žmonės yra asimetriški, kreivi, nedaaugę, nusidirbę, įsitempę ar kuproti, klibantys ar sumedėję. Taip jau yra, kiekvieno istorija yra unikali ir sudėtinga, ir dažnai ne dėl jo paties kaltės. Kai kuriems tenka atsinešti tokį kūną į pasaulį ir su juo tvarkytis, o kiti, per savo spalvotą veiklą, įgyja randų ir traumų. Taip jau yra.


Dabar, jeigu mes užsimanysime tiesinti žmogų pagal tobulą brėžinį, tempti, sukti, mankštinti, keisti laikyseną, sudėti naujus dantis, atsukti kaukolę, įdėti ortopedinius padukus, pakulnes, užmauti "voriuką", korsetą ar dar kokį nors naują išradimą, įsukti strypą į stuburą, ar darome gera?


Stebiu žmones, kurie nori keisti laikyseną, tačiau kai pašnekame, ką reikės dėl to padaryti, dažnai, noras greitai praeina. Stengiuosi vadovautis taisykle "Jeigu neskauda, netaisyk". Todėl, kad didžiąja dauguma atvejų, bandymas skubiai keisti ir privesti prie "tiesos" dar labiau išbalansuoja. Kūnas praranda savo pusiausvyrą, dėsniai, kuriais jis išmoko gyventi, staiga pradedami laužyti.


Ir reikia labai akylo ir subtilaus priėjimo, jeigu norime kažką keisti, reikia laiko, reikia nuoseklaus darbo, stebėjimo, žinių, patirties. Ai, ir dar reikia DAUG laiko - dėl visa ko susvarbinau. Ir net tuomet, rezultatai negarantuoti.


Jeigu nekreipsite dėmesio į šiuos dėsnius - laukite bėdų.


Mes norime greito rezultato, slaptos formulės, naujo metodo. Kaip suplokštinti pilvuką, nusisiurbti riebalus, uždirbti kauges pinigų, turėti ledinį kūną, ledinę žmoną, kvepiantį ir nesubliuškusį vyrą, auksinės proporcijos veidą, stangrią odą, lygią kaktą, nuostabų protą, skaidrią sielą, seną sielą, nulį karmos. Norime, kad apie mus žinotų, mūsų geistų, mums plotų, klausytų ir atsižvelgtų į visus skundus, įžeistas nuomones, viešai atsiprašytų, ir prisiektų daugiau taip nedaryti ir mąstyti kitaip.


Visi to norime, vieno ar kito.


Ir kartais gauname, dažniausiai ne.


Sėdime sugižę ir klausdami savęs ką darau ne taip, kodėl aš toks netikęs, kodėl tokia prasta. Ką, aš negaliu kaip ji ar jis? Ką jis daro kitaip nei aš?


Ir čia, tarsi nebūtų ir taip jau pilka, atsidarome feisbuką ar youtubą, o ten... Išmintingi, gražūs ir laimingi. Visi deda geriausias savo akimirkas, didžiausius pasiekimus, penki gimtadieniai, pas kažką gimė vaikas, kitas po palme pozuoja su savo ledine žmona, trečias kalnuose Lietuvos vėliavą smeigia, o kaimynas, pasirodo, atrado naują varlių rūšį Amazonėje ir pavadino pagal save. Visi gyvena nuostabius gyvenimus!!! O aš???


Kyla didžiulis nepasitenkinimas savimi, ir jis kaupiasi, diena iš dienos, metais iš metų. Dabartinis jaunimas yra to pavyzdys. Jautrūs, vis labiau depresuoti, ižeidūs, kerštingi, liūdni, pikti ant gyvenimo, ant kitų. Nori greitų rezultatų. Emocijos neturi kur dėtis, daugėja savižudybių, standartai nepasiekiami.


Pagalvokite dar kitaip. Žiūrite į telefoną, o ten: Antanas daro prisitraukimus lenciūgais prisirišęs štangą. Rozalija įkėlė selfį su nuostabiai lygia veido oda ir nauju makiažu. Sizifas vaikšto Australijos krūmynuose ir bendrauja su vietiniais šamanais narpliodamas mistines paslaptis. Elonas Muskas paleido naują raketą. Fėja Lėja gelbėja vaikus Afrikoje. O influencerė Atpilė sukūrė savo kremų liniją.


Jūsų smegenys:

- turiu pradėti sportuoti ir išmesti visas bandeles bei šokoladą,

- prisipirkti naujo makiažo ir išmokti geriau paišytis,

- pradėti medituoti,

- išrasti ką nors ir palydėti žmoniją į technologinį proveržį,

- išvaduoti vaikus nuo bado ar įsivaikinti ką nors,

- sukurti kokį nors gerą verslą.


Kitą dieną atsikeliate ir padarote visus šiuos dalykus, pakeičiate savo visus kasdienybės įpročius, buitį, pradedate daryti geresnius sprendimus, atsiranda drąsos, įkvėpimo, skambučiai, planai ir viskas važiuoja. Kaip iš filmo.


O tuomet, pabundate iš sapno savo lovoje slegiami gyvenimo realybės. Ko tai sunku pradėti. Niekas nepasikeičia, tik pasidaro liūdniau.


Pabandote pradėti daryti mankštą, o rankas net sunku pakelti, ką jau ten apie prisitraukimus. Truputį pasikankinat ir jau norisi miego ir bandelių. Pasižiūrite į veidrodį, o ten nauji spuogai, ir dar ant senų spuogų. Žandai, kaip Mėnulio paviršius, jokių vilčių. Sėdate medituoti, užmiegate, o atsibudus norisi bandelių. Googlinate verslo idėjas ir marketingą, sugalvojate, kad rinkoje nėra raugintų kopūstų gazuoto gėrimo, kitą dieną, ta idėja nebeatrodo tokia šauni. Ir šiaip, suprantate, kad vakar buvo keistų idėjų priepuolis.


Kad ir kokios nuostabios mūsų smegenys, jos mums nuolat smūgiuoja į tarpkojį ir nė kiek nepadeda gyventi ramiau ir džiaugtis. Jos paima gaunamą ribotą informaciją ir padaro savo grandiozines išvadas, o mes jaučiame pasėkmes.


Ko feisbukas neparodo:


Antanas dvidešimt penkių, o jau du kartus išsiskyręs ir moka alimentus.

Rozalija dirba kasininke Mažeikiuose ir turi tik bedarbę mamą.

Sizifas sukraptštė visas gyvenimo santaupas ir neturės už ką grįžti namo, maža to, tėvai jo atsisakė, nes metė teisės mokslus.

Elonas Muskas yra vienintelis toks ir tu ne Elonas Muskas.

Fėja Lėja išvažiavo pas Afrikos vaikus, o pati kenčia nuo anoreksijos.

Atpilė kremais domisi nuo tada, kai buvo mažytė ir juos dar valgė, todėl žino viską apie kremus ir gali laisvai plaukioti tuose kremų vandenyse. Mokykloje jai sekėsi tik dailė.


Matome rezultatus, pozityviąsias jų puses. Nematome kiek laiko reikia gyventi sporto salėje, leisti prie knygų, daug kartų bandyti ir dirbti per naktis, investuoti milžinišką kiekį laiko ir pastangų, kad tapti tikrai geru tam tikroje srityje. Ir net ir tapus geru, daug kur kitur būsite vidutiniški.


Anekdotas: septynias dienas per savaitę dirbantis verslininkas turi gerus santykius su savo vaikais ir žmona. Tadam tsss. Tapo išskirtinu vienoje srityje, paaukojo krūvą kitų.


Reiškiasi ir kitas aspektas - pradeda atrodyti, kad neturite teisės jaustis kaip šlapias ir pavargęs šuo. Visur šypsenos ir laimė bei sėkmė.


Tikrovė tokia, kad gyvenimas pilnas vidutinybės. Vidutinės sveikatos, vidutinių kūnų, vidutinių kompetencijų, vidutinių žinių, vidutinės savijautos, šiap sau poelgių. Pilkų dienų, skaidrių dienų, juodų dienų. Vienų daugiau, kitų mažiau. Ir drįstu sakyti, kad juodulių vengimas mums atneša daugiau kančių.


Jeigu galvosite, kad gyvenimas turi būti tik šviesus, o menkiausios, bet labai gerai nukreiptos pastangos duos deimantinį rezultatą, tai sėkmės...


Užsimanę staiga patobulinti save ar savo gyvenimus, patiriame pavojų nusivilti. Pavojus, kad paaukotas laikas prisitraukimams neužaugins didelių raumenų, kad išpuoselėtas darželis gali nudžiūti per vieną sausros dieną. Kad pastangos parašyti knygą neatsipirks bestseleriu, kad disertacija nesužavės komisijos, kad daina nelaimės Eurovizijos. Todėl turime rinktis atsakingai, nebijoti nusivilti.


O kas labiausiai nusivils? Tas, kas nekęsdamas sporto salės ir niekada aktyviai nejudėjęs vers save ten vaikščioti norėdamas suraumenėti. Ir po tokio pabandymo, pamačius, kad pastangos bevaisės, arba labai mažos ir kad jo pilvas vis tiek neatrodo kaip graikų dievo, nebesportuos niekada, jokiose formose, o gal iš to skausmo ims valgyti dar daugiau. Susprogę astronominiai lūkesčiai.


Geresnis variantas būtų atsisakyti automobilio keliaujant į darbą. Į darbą vis tiek reikia, tai gal bent jau naudoti daugiau savo kūną. Eiti, arba sėsti ant dviračio, nes dviratis vaikystėje visuomet patikdavo, nereikėdavo savęs versti juo važiuoti. Ir staiga, pastangos jau nebe tokios nežmoniškos. Nereikia kompleksuoti salėje tarp Švarcnegerių. Mažas pokytis, duos didelį rezultatą per ilgą laiką, o kūnas pasikeis pagal savo unikalią fiziologiją ir galimybes. Jeigu pamatysite, kad visai gerai einasi, gal atsiras įkvėpimo ir papildomos penkiolika minučių padaryti pilnesnę mankštą.


Vietoj klausimo "Ko aš norėčiau?", "Kuo norėčiau būti?", "Ką norėčiau pasiekti?". verčiau savęs paklauskite "Kokius rūpesčius noriu užsikrauti ant savo pečių?"


Rinkitės ne auksinį tikslą, o rūpesčius, procesą. Priėmę rūpesčius, galėsite nuosekliai "tą veiklą" vystyti ir džiaugtis proceso teikiamu progresu.


Pavyzdžiui: vietoj "noriu būti liekna", klauskite savęs ar galiu atsisakyti bandelių ir atrasti laiko pajudėti nors kas antrą dieną. Nuo šiol taip reikės gyventi.


Vietoj "noriu turėti išplėtotą verslą", pagalvokite ar norėsite tvarkytis su popieriais, važinėti, dėrėtis, konkuruoti, domėtis rinka ir paaukoti laiko su šeima. Ko gero, taip teks gyventi daug metų.


"Noriu turėti geresnius santykius su antra puse" - ar galiu reguliariai paskirti laiko būti kartu, kalbėti apie nepatogias problemas, nespoksoti į ekraną, kai kalbamės...


Gražiausias tikslas slepia savyje nuolatines pastangas. Matydami tik gražius tikslus ir rezultatus pradedame ieškoti trūkumų savyje, geresnių metodų, produktyvesnių programų ir taip toliau. Galiausiai pradedame depresuoti.


Ką gi. Dabar mes galime atsipūsti. Galime savęs neskubinti ir pradėti kitaip rinktis. Rinktis mėgstamiausius sunkumus ir su jais susidraugauti. Kitaip žiūrėti į tikslus ir siekius, nes tikslas gali greitai tapti kalėjimu, kurio jūs nematėte svajodami.


Mes turime savybę ir galimybę vertinti "dėl ko" kas nors įvyko. Kas man nutinka kasdieną ir kas yra atsakingas už tai, kas nutiko.


Kontrolės lokusas (lokacija, vieta) yra psichologinė sąvoka, kuri nusako, kiek žmogus priskiria atsakomybės išorinėms aplinkybėms dėl to, kas jam nutinka.


Lokusas gali būti vidinis ir išorinis.


Žmonės su išoriniu kontrolės lokusu yra linkę kaltinti kitus, dėl susiklosčiusių aplinkybių. Yra begalė išraiškos formų. Pavyzdžiui, manyti, kad asmeninę finansinę laimę varžo valstybės politika, išrinkta vyriausybė, geopolitinė padėtis, įsipareigojimas prižiūrėti vaikus, prastas darbas, nedosnus viršininkas ir panašiai.


Kitaip tariant, kalti visi, bet ne aš.


Tokie asmenys yra labiau linkę į depresiją ir yra mažiau atsparūs stresui. Nuolatinis ieškojimas atsakingųjų artimoje ir tolimoje aplinkoje labai sekina, sukuria bejėgiškumo jausmą, o vėliau, tiesiog, tokį gyvenimo būdą.


Tai gali turėti labai subtilias, atrodo nekaltas išraiškas. Važiuojant automobiliu nervintis, jog eismas lėtas ir kiti eismo dalyviai nemoka vairuoti. Aš tai moku! Ir dabar esu priverstas vėluoti į susitikimą!


Vidinio kontrolės lokuso asmuo pripažins, kad tinkamai nesuplanavo savo laiko ir dabar vėluoja dėl savo kaltės.


Žmonės, pasižymintys vidiniu kontrolės lokusu, yra labiau linkę laužyti taisykles. Sklaidyti nusistovėjusias dogmas, ieškoti kito kelio, kai susitinka su ribomis ir apribojimais, su kitų "NE".


Vidinis kontrolės lokusas padeda siekti rezultatų, eiti pirmyn, mokytis iš pralaimėjimų ir klaidų, ir tokiu būdu tobulėti. Savo verslus turintys ir save darbinantys žmonės labiau pasižymi vidiniu lokusu, dažniau turi lyderystės savybių.


Taip pat, sportininkai, kurie vysto save fiziškai, dalyvauja varžybose ir nuolat susiduria su stipresniais varžovais, treniruojasi ir vėl išbando savo jėgas.


Reikia paminėti, kad visur yra visokių, su mažiau ir labiau išreikštais vidinės ar išorinės kontrolės lokusais. Tas pats sportininko pavyzdys apsiverčia, jeigu pamatome skausmingai griūnantį ir besivoliojantį futbolininką, kurį neva pastūmė varžovas.


Žmonės su stirpiu vidinius kontrolės lokusu laiko save sėkmės kalviais ir dažniausiai atsisako atiduoti šią brangią galią kitiems žmonėms, išorinams veiksniams, katastrofoms, nelaimėms ir taip toliau.


Na, gal būt jau susidarėte įspūdį.


Šis principas galioja praktiškai visoms gyvenimo kertelėms. Tai nuolatinis pasirinkimas, su kuriuo susiduriame, kuomet susitinkame su apribojimais, nepajudinamais monolitais, neprognozuotais įvykiais, užklupus lietui ir ligai.


"Mano sveikata priklauso nuo kitų sveikatos, mane gali užkrėsti, turiu saugotis kitų, jie turi mane saugoti" - išorinis kontrolės lokusas.


"Mano organizmas geba atsispirti įvairiems sukelėjams, yra stiprus ir jį galiu dar labiau stiprinti ir vystyti, jeigu susirgčiau, žinau, kad išsikapstysiu" - vidinis kontrolės lokusas.


Kontrolės lokusą vystome nuo pat ankstyvos vaikystės. Vaikai, kurių tėvai netesėdavo pažadų, neteikė pirmenybės fiziniam, psichologiniam lavinimui, menkindavo jų pasiekimus arba nesuteikdavo galimybių turėti pasiekimų, auga su stipresniu išoriniu kontrolės lokusu.


Kaip vaikas buvo supažindintas su savo atsparumu, koks jo požiūris į ligą, ar labai bijo peršalti? Kai kurie tėvai mano, jog vaikas gerokai per mažai bijo ir reikėtų vis jam priminti, kad vėjo ir balos saugotųsi kaip maro.


Taip žmonės užauga, lydimi pastovaus jausmo, kad jų pastangos nieko vertos, vis tiek bus taip, kaip bus.


Tuo tarpu, jeigu vaikas gauna nuoseklias pamokas apie asmenines atsakomybes, yra supažindinamas su galimybe užsidirbti, kažko pasiekti, kad jo pastangos yra vertinamos atitinkamu atpildu, vystosi vidinis lokusas, asmeninė nepriklausomybė. Tokie žmonės yra labiau finansiškai sėkmingi, džiaugiasi geresne sveikata ir daugiau gebančių draugų ratu.



Taigi, pasirinkimas mūsų. Kas dieną ir kiekvieną kartą.



Gaukite naujausius straipsnius:

kontaktai

Latvių g. 17, Vilnius

​​Tel: +370 656 87728

vytenis.ziedas@gmail.com

Rekvizitai:

MB Osteopatijos namai

LT767300010163354739

Į.k.: 305580695

  • Black Facebook Icon
  • Black YouTube Icon

© 2020 Vytenis Žiedas