Dailyraščio metodas

Tikriausiai visiems vaikystėje teko rašyti dailyraščiu. Unikalus jausmas, kai pajungęs visus sugebėjimus bandai tobulai išraityti raideles. Vėl ir vėl. Dailyraščio uždavinys dažniausiai prasideda išspausdinta ar mokytojo parašyta raide. Ši raidė- tobula, nėra jokių kitų raidžių, jokių kitų jos formų ar variacijų, o vienintelis kelias į sėkmę - parkeriu ją nuklonuoti.

Ko gero, man reikėjo ilgiau pasėdėti prie dailyraščio užduoties, mano ranka rašytas tekstas tikrai galėtų būti glotnesnis. Tačiau, rašymas ranka man tarnauja, dažniausiai, ir kiti gali perskaityti mano konspektus, tikrai nerašau tragiškai.

Tikriausiai, mano akademinėje praeityje buvo vieta, kur pasakiau: "Viskas, jau rašau pakankamai gerai ir nebegaišiu laiko dailyraščiui. Galiu perduoti esmę pakankamai greitiai ir suprantamai, mane tai tenkina. Einu gyventi gyvenimo."

Laikas, praleistas prie pagrindų duoda rezultatus. Mes galime "įkepti" tam tikras kokybes, nuolatos tai kartodami patogesniame scenarijuje. Bet ar žinome kokiu tikslu tai darome?

Štai kažkieno labai gražus raštas, ir mes atkreipiame dėmesį. Žmogus praleido nemažai laiko išmokti valdyti plunksną, dauguma to nepasirinko, tai žavi, nes išsiskiria ir mes galime įvertinti grožį. Vadinasi, kažkam rašymo procese yra labai svarbi estetika. Dėl tokio tikslo rašytojas pasiryžęs paaukoti gerokai daugiau laiko, kad tekstas būtų sulygiuotas ir kviestų žavėtis, it rankomis austas kilimas.

Man buvo svarbiau tiesiog gauti gerą pažymį ir išstenėti rašinį, pasirinkau neplėtoti tų įgūdžių, buvau patenkintas. Ir žinau, kad ir kaip norėčiau seminarą konspektuoti gražiau, aš to nepadarysiu, jeigu nenorėsiu leisti nukentėti esmei.

Labai dažnai mes bandome mokytis dailyraščiu. Ne pačio dailyraščio, bet dailyraščio metodu.

Pavyzdžiui mokytis vairuoti. Stovėjimo aikštelėje sukioti vairą, atidžiai spaudyti pedalus, važinėti ratais, į kalniuką ir panašiai. Galima sakyti, kad mokame vairuoti. Gražiai, subtiliai ir tvarkingai. Ar tikrai mokame?

Pamenu, kai instruktorius staiga liepė važiuoti į miestą. Kai prasideda chaosas, kai liejasi klaidos, koja dreba, pedalas staiga normaliai nebeveikia, veidrodėliai kreivi, visi per daug greiti. Kiek daug išmokau! Ta viena valanda gatvėse davė tiek daug, daug daugiau, negu kelios valandos duotų aikštelėje.

Bet produktyvioji valanda buvo naudinga tik dėl to, kad gatvėje nesimokiau dailyraščiu. Kitaip tariant nesistengiau būti visiškai teisingas ir taisyklingas, stengiausi tiesiog pakankamai gerai nuvažiuoti iki reikiamos vietos ir nesudužti pakeliui. Taip, kelios raidės tikrai kreivos išėjo, tačiau tikslas buvo ne toks.

Ir aš galiu pasirinkti gatvę laikyti aikštele. Važiuoti tik sau patogiu greičiu, laukti padaryti manevrą tada, kai pusės kilometro spinduliu nebus kitų automobilių ar pradėti neskubant judėti ties žalia rodykle. Kaip greitai mokyčiausi? Nekalbant apie tai, kad egzistuoja natūralus noras netrukdyti kitiems ir būti tvarkingu eismo dalyviu, mes intuityviai norime pritapti prie bendro greičio. Šiuo instiktu mes galime pasinaudoti, kai norime pasiekti aukštesnių rezultatų.

Nesakau, kad aikštelė nereikalinga, ji labai reikalinga, tačiau reikia leistis į gatves, leisti sau klysti, nesuprasti ir sveikai pastresuoti. Ir... grįžti į aikštelę, nors trumpam, pabandyti pagerinti pagrindus, parkavimą atbulomis ar vairo sukiojimą. Bent pačioje pradžioje iki rezultato, kuris mus tenkina.

O mes jau žinome, kad žodis tenkina kiekvienam gali turėti radikaliai skirtingas reikšmes.

Sidabrinė kulka

Gerai pasaulyje žinomą kovos menų meistrą ir aktorių Chuck Norris kalbino žurnalistas. "Ar Jūs galėtumėte nuginkluoti užpuoliką, kuris stovi kitapus kambario nutaikęs į Jus pistoletą?", klausia žurnalistas.

"Taip, galėčiau", atsako žvaigždė.

"Gerai, o jeigu Jums tiesiai prieš veidą būtų nutaikytas ginklas? Kas tuomet?"

"Nuginkluočiau. Suspėti paspausti gaiduką nėra taip lengva, ko gero, mano ranka greitesnė nei vidutinio užpuoliko"

Žurnalistas neatstoja ir užduoda dar vieną klausimą: "Gerai, o jeigu Jūs paklupdytas, Jūsų rankos būtų už galvos, o užpuolikas laiko nutaikęs ginklą Jums į pakaušį?"

Chuckas Norrisas pagalvojo ir atsakė: "Liepčiau užpuolikui nusišauti."

Gerai jau gerai. Kad ir kaip norėčiau, bet Volkeris to nesakė. Jis tiesiog atsakė: "Klausykite, Jūs turėtumėte būti padaręs labai daug grubių klaidų, kad pakliūtumėte į tokią situaciją, kurioje nelabai ką ir bepadarysi."

Šito interviu aš nemačiau, man apie jį pasakojo. Gal jo išvis nebuvo. Koks skirtumas.

Šis pokalbis turi labai daug bendro su mūsų kasdienybe. Ir aš nekalbu apie ginkluotus užpuolikus.

Pavyzdžiui sveikata. Noriu pasakyti, kad nuo sveiko žmogaus ir iki chirurgo, kalančio su plaktuku klubo sąnario protezą, yra mažiausiai kelių prastų sprendimų seka.

Gydytis ir nesusirgti yra labai skirtingi veiksmai.

Gydytis ligos pradžioje ir ligai įsibėgėjus reikalingi labai skirtingi sprendimai.

Prevencijai skirtos priemonės dažnai netinka ligų gydymui. Grūdintis šaltu vandeniu būtų neprotinga, kai Jums 38,2.

Homeopatija gal ir nebeveiks, kai prasidėjo vidinis kraujavimas.

Akupunktūra nėra pats tinkamiausias sprendimas sepsiui prasidėjus.

Vargu ar surakintą nugarą ir nutirpusias kojas atpalaiduos beržinė vanta...

Tas pats galioja ir atvirkščiai! Gydymas subtiliais vaistais, natūraliomis medžiagomis, liaudies ir alternatyvi medicina, fiziniai veiksniai, šaltis, karštis, judesys, kvėpavimas, pozityvus požiūris, muzika, ritmas ir kitos gydymosi priemonės yra žmonijos užtarnauti lobiai.

Jie puikiai tinka mūsų kasdienei gyvenimo kokybei gerinti ir palaikyti. Sakyti, kad tai yra nesvarbu ar mažiau svarbu, negu alopatinė (vakarų) medicina, yra neatsakinga ir mažų mažiausiai kvaila.

Tik dėka šių disciplinų mūsų ligoninės nėra perkrautos, pacientai dažniausiai nepergydomi. Jeigu nebelieka prevencijos, lieka tik gaisrų gesinimas ir radikaliausios procedūros. Jeigu nebelieka alternatyvios medicinos, lieka protezavimas ir dirbtiniai organai.

Alopatinė ir alternatyvi medicina yra tų pačių svarstyklių dvi pusės. Be vienos nebūtų kitos.

Nesitikėkime, kad išmoksime vieną super slaptą veiksmą, gausime sidabrinę kulką ar stebuklingą vaistą, kuris ištrauks mus iš niūriausio scenarijaus. Pasirinkimą veikti ir keisti turime kiekvieną sąmoningą akimirką.

Begalybės durys. 1 dalis

Įsivaizduokite - sėdite kambaryje. Pažįstamoje aplinkoje, visi daiktai patogiai išdėlioti, erdvė suprantama ir aiški. Tai - Jūsų teritorija. Šiame kambaryje yra durys, jos uždarytos. Jūs gerai žinote kas už jų. Galbūt kiti kambariai, koridorius, laiptinė, laukas, vonia.

Jeigu Jūs gyvenate ne vieni, tai žinote, kas gali pro šias duri įeiti. Šeimos nariai, kambariokas, močiutė ar senelis. O gal Jūs vieni?

Dabar įsivaizduokite, kad už tų durų nieko nėra. Absoliučiai nieko. Juoda ar balta erdvė. Televizoriaus sniegas ar tiesiog tuštuma. Už durų nebėra nei kambarių, nei laiptinės, nei lauko. Ten - nieko nėra. Yra tik beribės galimybės.

Pabandykime nerti dar giliau. Jūs galite atverti duris kada tik norite. Už jų yra egzistencijos košė, molis. Iš kurio yra lipdoma Jūsų realybė. Ji gali būti bet kokia. Gal ten visai nebe laiptinė, gal tai išėjimas tiesiai į vandenyno pakrantę. Gali būti, kad už durų yra skardis, nuo kurio atsiveria didžiulio miškingo slėnio vaizdas. Gali nutikti ir taip, kad atidarius duris, Jūs pateksite į giliausią išnykusios civilizacijos požemį, kuriame dar niekam neteko pabuvoti per vienuolika tūkstančių metų.

Sutinku, užduotis nėra lengva. Ypač, kai yra tiek daug istorijos ir prisiminimų. Yra labai sunku patikėti, kad už durų ne vonia, nes į vonią ėjote tūkstantį kartų. Tūkstantį kartų patyrėte tą pačią realybę. Kodėl ji turi būti kitokia?

Užduokite sau klausimą. Kodėl Realybė turėtų sukurti kažką kito nei vonios kambarį, jeigu Jūs įsitikinę, kad ten yra vonia? Realybė nevargs ir nebandys Jūsų nustebinti, nes Jūs nenusiteikę būti stebinami. Atidarote duris ir ten - sena gera vonia. Dėl to ir sakiau, kad nėra taip lengva įsijausti.

Tačiau, prisiminkite save, kuomet esate pakviesti į visai naują vietą. Tarkime, kad Jums reikia surasti duris dideliame pastate. Jums pasakė kur eiti, matote ženklus, bet niekas Jums nenusakė kas už tų durų.

Pamenate tą jausmą? Kai artėjant prie durų smegenyse sukasi begalės scenarijų: kas ten per patalpa, kiek žmonių, ar šviesu, kokios spalvos, baldai... Už durų, tikrąja to žodžio prasme, begalybė!

Tokiame scenarijuje yra daug lengviau įsivaizduoti, kad pateksite ne į auditoriją, o į atokią šventyklą Tibeto kalnuose.

Mūsų mitologija ir pasakos yra prisotintos šios simbolikos. Paslaptingi vartai, kurie nuneša į slaptą ar tolimą vietą. Jie mus išvaduoja nuo niūrios kasdienybės ir nukelia į magišką naują pradžią...

Ar tai tikrai vyksta tik pasakose? Ar nebus taip, kad mes savo kasdienybę patys pavertėme pilka, gyvendami nuolatinėje "žinomybėje". Tęstinume. Mūsų protas visomis išgalėmis bando megzti tęstinumo virvę, daryti išvadas ir tikėtis to, ką patyrė anksčiau. Ar nebus taip, kad mes save patys laikome kambariuose, be galimybės patekti ant šilto, žydro vandens skalaujamo smėlio?

Taip. Pripažįstu. Daryti tokį šuolį ir tikėtis stebuklų yra itin drąsu. Galbūt yra būdas, leidžiantis prie to prieiti pamažu? Po truputį įsileisti naujas Realybės užuominas ir potencialias galimybes?

Manau, kad yra...

Tikiu, kad yra.

Žinau, kad yra!