Jeigu nuolatos leidžiame sau išeiti už komforto zonos ribų, tuomet tos ribos plečiasi.
Jeigu nenorime niekur lįsti, tai komforto teritorija siaurėja. Kuo patogiau daryti patogius veiksmus, tuo sunkiau atlikti naujus, mažai bandytus darbus.
Nepaklyskime ir atskirkime. Darbas komforte padeda aštrinti ir tobulinti jau turimus siaurus įgūdžius, progresas yra ganėtinai lėtas, o nervų sistema vis geriau optimizuoja neuronų tinklą reikiamam veiksmui ar jų sekai atlikti. Šis procesas gali trukti dešimtmečius, turime laiko smulkioms detalėms, o rezultatai vis mažėja, nes įgūdis vis labiau priartėja prie tobulybės, gauname vis mažiau naujos informacijos.
Kitu atveju, sąmoningas ėjimas į nenuspėjamas situacijas ir naujus scenarijus neduoda to patogumo, kuris reikalingas smulkių procesų tyrinėjimui. Vietoj to, mes turime suvirškinti gabalais kuo daugiau esmės, kažkaip suvaldyti naują scenarijų, milžinišką kiekį naujos informacijos. Po kiek laiko, atsiranda daugiau erdvės detalėms, tampa patogu...
Atsargiai! Jūs vėl komforto zonoje...