top of page

Mes turime savybę ir galimybę vertinti "dėl ko" kas nors įvyko. Kas man nutinka kasdieną ir kas yra atsakingas už tai, kas nutiko.


Kontrolės lokusas (lokacija, vieta) yra psichologinė sąvoka, kuri nusako, kiek žmogus priskiria atsakomybės išorinėms aplinkybėms dėl to, kas jam nutinka.


Lokusas gali būti vidinis ir išorinis.


Žmonės su išoriniu kontrolės lokusu yra linkę kaltinti kitus, dėl susiklosčiusių aplinkybių. Yra begalė išraiškos formų. Pavyzdžiui, manyti, kad asmeninę finansinę laimę varžo valstybės politika, išrinkta vyriausybė, geopolitinė padėtis, įsipareigojimas prižiūrėti vaikus, prastas darbas, nedosnus viršininkas ir panašiai.


Kitaip tariant, kalti visi, bet ne aš.


Tokie asmenys yra labiau linkę į depresiją ir yra mažiau atsparūs stresui. Nuolatinis ieškojimas atsakingųjų artimoje ir tolimoje aplinkoje labai sekina, sukuria bejėgiškumo jausmą, o vėliau, tiesiog, tokį gyvenimo būdą.


Tai gali turėti labai subtilias, atrodo nekaltas išraiškas. Važiuojant automobiliu nervintis, jog eismas lėtas ir kiti eismo dalyviai nemoka vairuoti. Aš tai moku! Ir dabar esu priverstas vėluoti į susitikimą!


Vidinio kontrolės lokuso asmuo pripažins, kad tinkamai nesuplanavo savo laiko ir dabar vėluoja dėl savo kaltės.


Žmonės, pasižymintys vidiniu kontrolės lokusu, yra labiau linkę laužyti taisykles. Sklaidyti nusistovėjusias dogmas, ieškoti kito kelio, kai susitinka su ribomis ir apribojimais, su kitų "NE".


Vidinis kontrolės lokusas padeda siekti rezultatų, eiti pirmyn, mokytis iš pralaimėjimų ir klaidų, ir tokiu būdu tobulėti. Savo verslus turintys ir save darbinantys žmonės labiau pasižymi vidiniu lokusu, dažniau turi lyderystės savybių.


Taip pat, sportininkai, kurie vysto save fiziškai, dalyvauja varžybose ir nuolat susiduria su stipresniais varžovais, treniruojasi ir vėl išbando savo jėgas.


Reikia paminėti, kad visur yra visokių, su mažiau ir labiau išreikštais vidinės ar išorinės kontrolės lokusais. Tas pats sportininko pavyzdys apsiverčia, jeigu pamatome skausmingai griūnantį ir besivoliojantį futbolininką, kurį neva pastūmė varžovas.


Žmonės su stirpiu vidinius kontrolės lokusu laiko save sėkmės kalviais ir dažniausiai atsisako atiduoti šią brangią galią kitiems žmonėms, išorinams veiksniams, katastrofoms, nelaimėms ir taip toliau.


Na, gal būt jau susidarėte įspūdį.


Šis principas galioja praktiškai visoms gyvenimo kertelėms. Tai nuolatinis pasirinkimas, su kuriuo susiduriame, kuomet susitinkame su apribojimais, nepajudinamais monolitais, neprognozuotais įvykiais, užklupus lietui ir ligai.


"Mano sveikata priklauso nuo kitų sveikatos, mane gali užkrėsti, turiu saugotis kitų, jie turi mane saugoti" - išorinis kontrolės lokusas.


"Mano organizmas geba atsispirti įvairiems sukelėjams, yra stiprus ir jį galiu dar labiau stiprinti ir vystyti, jeigu susirgčiau, žinau, kad išsikapstysiu" - vidinis kontrolės lokusas.


Kontrolės lokusą vystome nuo pat ankstyvos vaikystės. Vaikai, kurių tėvai netesėdavo pažadų, neteikė pirmenybės fiziniam, psichologiniam lavinimui, menkindavo jų pasiekimus arba nesuteikdavo galimybių turėti pasiekimų, auga su stipresniu išoriniu kontrolės lokusu.


Kaip vaikas buvo supažindintas su savo atsparumu, koks jo požiūris į ligą, ar labai bijo peršalti? Kai kurie tėvai mano, jog vaikas gerokai per mažai bijo ir reikėtų vis jam priminti, kad vėjo ir balos saugotųsi kaip maro.


Taip žmonės užauga, lydimi pastovaus jausmo, kad jų pastangos nieko vertos, vis tiek bus taip, kaip bus.


Tuo tarpu, jeigu vaikas gauna nuoseklias pamokas apie asmenines atsakomybes, yra supažindinamas su galimybe užsidirbti, kažko pasiekti, kad jo pastangos yra vertinamos atitinkamu atpildu, vystosi vidinis lokusas, asmeninė nepriklausomybė. Tokie žmonės yra labiau finansiškai sėkmingi, džiaugiasi geresne sveikata ir daugiau gebančių draugų ratu.



Taigi, pasirinkimas mūsų. Kas dieną ir kiekvieną kartą.




Pradedu vis dažniau savęs klausti kokias kovas renkuosi. Nes visų juk negaliu kovoti. O jų tiek daug aplinkui!


Kas yra kova?


Aš apie kovą galvojų kaip apie krypties keitimą. Kiekvienas turime savo nuomones, patirtis ir būdą kaip narplioti pasaulį. Nemačiau dar nė vieno, kuris mokėtų labai švariai kapstytis šioje žmogiškojo gyvenimo smėlio dėžėjė. Ieškodami tiesų ir tvirto savo kelio, dažnai turime suremti pečius su kitais ir mokytis dalintis žaidimo aikštele. Mes bandome pakeisti vienas kito kryptį, kad "jis" man netrukdytų arba man padėtų.


Ir štai, susiduria du pašnekovai, kiekvienas gina savo smėlio pilis. Būna, norisi pasidalinti ir kartu pasigrožėti ką nuveikėme, ką pastatėme. Jaučiame, kad mums nereikia eikvoti jėgų ginant savo pilį. Vadinasi, tas jėgas galime pradėti naudoti bendriems tikslams.


Ieškome bendraminčių, kurie nesikėsins bakstelėti kastuvėliu, nebandys sugriauti mūsų pilies. Jeigu gyvenime pavyksta surasti tokių žmonių, tuomet turime galimybę statyti bendrą fortą, bokštą, pilį. Kažką, ko kiekvienas atskirai niekaip nesugebėtume, kas reikalauja daugiau įrankių ir mokančių kitaip juos valdyti.


Jeigu yra dvi priešingos pusės, kurios gina savo pilis, tuomet kas yra tiesa? Drįsčiau abejoti, kad besaikis noras pakeisti vienas kito vėžes neturi nieko bendro su abiems naudinga tiesa. Tiesa neberūpi, o gal jos net ir nėra. Mums tik rūpi, kad neužmintų ant mūsų brangiosios pilies. Kova tampa tikslu, pradedame gyventi dėl kovos, norėdami lyginti kitų smėlio statinius.


Ar galima pastatyi ką nors gražaus griaunant kitų statinius?


Kur yra riba tarp savo statinio saugojimo ir bandymo sugriauti kito pilį?


Pastebėjau, kad mažyčiai pastovūs mūšiai sekina ir nukreipia dėmesį nuo tikrai svarbių procesų. Svarbių ne pasauliui, ne kitiems, bet sau pačiam. Galėtumėte sakyti, kad kovoti už savo nuomonę yra svarbus procesas, tačiau ar jis yra svarbesnis už galimybę kurti ir statyti?


Pavyzdžiui, praleidus dieną ginčijantis dėl pažiūrų, projektų, įstatymų, religijos ar dar kokio velnio, grįžę namo mes nebūsime pačioje geriausioje ir adekvačiausioje būsenoje. Ten laukia partneris, vaikai, kuriems reikia dėmesio. Ir čia pribėgęs vaikelis, įsikibęs ir tampydamas kelnes kviečia žaisti.

"Atstok, neturiu jėgų dabar, nuotaikos ir t.t." Tokie ar panašūs žodžiai ilgainiui pradeda skambėti žmonių namuose. Galimybė pastatyti kažką kartu ir kokybiškai praleisti laiką jau pražiopsota. Ir taip šimtus kartų.


Kovodami atsitiktines kovas aplinkui, pralošiame pačias svarbiausias savo viduje.


Dėl to, kad labiausiai reikiamu metu nesugebame pakeisti savo krypties. Neužtenka resursų, nuovokumo ir kantrybės. Visą dieną čaižytis botagais ir staiga, atsidūrus švelnumo, supratingumo ar kantrybės reikalaujančioje situacijoje, kovotojo inercija jau tapusi per didelė, vėžės jau gilios. Susilaikyti nuo žalojančios replikos ar veiksmo darosi beveik nebeįmanoma.


O kviečiančių į dvikovą apstu. Taip pat netrūksta šaukiančių prisijungti mūšiui, nes kovos laukai platūs, daug reikia aprėpti ir nuveikti.


Ar atsakingai renkamės kovas?


Nes atėjus laikui ginti tikrai svarbų kūrinį, dažnai ir nuo savęs, šoviniai būna jau išnaudoti, o kalavijai atbukę. Mokykimės atsargiau veltis į bevaises ir rytojuje išnykstančias erzelynes, ir pasilikime sau matymo, santarvės ir tvirtybės išties vertingiems bei prasmingiems iššūkiams.















Žmogaus odoje yra daugybė receptorių, kurie reaguoja į temperatūros pokyčius, vibraciją, spaudimą ir odos tempimą. Visas šis komplektas padeda mums orientuotis lietimo pasaulyje. Mes kuriame malonias lietimui medžiagas, galime aptikti nelygumus ir netobulumus meno kūriniuose, inžineriniuose gaminiuose, patikrinti ar lygiai nuglaistyta siena, ar reikia dar švelniau šlifuoti medienos paviršių.


Nuo odos mechanoreceptorių priklauso mūsų sugebėjimas naudoti įrankius, valdyti kaltą, skalpelį ir kepimo mentelę. Tačiau, tai dar ne viskas.


Viena odos receptorių rūšis yra atsakinga už vibracijų pajautimą ir gali aptikti 0,00001 milimetro judesį. Jūs perskaitėte teisingai (ir aš parašiau teisingai), milimetro dalis su tiek nulių, yra 0,01 mikrono. Tai yra neįsivaizduojamai mažai. Pavyzdžiui, žmogaus plaukas yra nuo 20 iki 50 mikronų storio. Bakterija - 1 mikrono dydžio. Kam žmogui reikalingas sugebėjimas užfiksuoti menkesnes nei bakterija vibracijas??? Ar mes išnaudojame šį potencialą?


Iš tiesų, mokslininkai stebisi ir dar negali gerai paaiškinti, kokiu būdu šie receptoriai gali būti tokie jautrūs - žmogaus pirštas gali pajusti vandenyje sklindančias garso bangas!


Ir vis tik pats pirštas nieko pajausti negali, jeigu piršto šeimininkas negali interpretuoti ir pastebėti jį pasiekiančios informacijos.


Mūrytojo rankos prisitaikė dirbti visai kitokį darbą nei chirurgo. Jeigu chirurgas čiuptų plytas ir pradėtų dirbti statybose, oda labai greitai nusiluptų, pradžioje susidarytų pūslės, vėliau - nuospaudos, odai bandant prisitaikyti dirbti grubų fizinį darbą.


Tačiau, minėtasis chirurgas po tokių vasaros atostogų nesunkiai grįžtų į darbą ir po kiek laiko rankos vėl prisitaikytų dirbti subtiliai ir tiksliai. Tikrasis jautrumas ne tik odoje, o visame žmoguje! Smegenyse ir nervų sistemoje, daugiametėje patirtyje, kūno valdyme, judėjimo įgūdžiuose, sąmonės būsenoje. Jautrumas mažėja, kai mes esame įsitempę, stresuojame ir mūsų dėmesys kažkur plaukioja.


Liečiant žmogaus odą mus pasiekia neįtikėtinas kiekis informacijos. Odos temperatūra, drėgnumas, riebumas, stangrumas, kraujo tekėjimas ir pulsavimas, odos judėjimas kvėpuojant ir reaguojant į prisilietimą. Visa tai sukuria milžinišką pojūčių visumą, kurią kasdien tyrinėja ir pažįsta osteopatai.


Vyksta nuolatiniai debatai, ką ir kiek žmogus gali pajausti liesdamas kitą žmogų.


Viskas dar įdomiau, kai mus kas nors liečia. Kaip kinta mūsų jautrumas, kai mus liečia mylimas žmogus arba kai esame liečiami, kuomet norime to mažiausiai? O kaip gerai jaučiame būdami užsiėmę ir įsisiurbę į kompiuterio ekraną?


Daugybė sunkiai nusakomų dalykų įvyksta nuo to laiko, kai odos receptorius sureaguoja ir siunčia signalą, ir iki tol, kol mes suprantame kas įvyko. Kai kada labai daug informacijos pasimeta, o kartais, jos labai daug prisideda, mes sugebame savo pojūčius ženkliai sustiprinti ir menkiausias prisilietimas gali mus sunervinti, išgąsdinti ir išvesti iš pusiausvyros arba panardinti į giliausią ekstazę.


Kokie gi mūsų tikrieji sugebėjimai liesti, ar jie turi ribas?


O kiek mes galime jausti? Gal mes tik pradinukai šioje srityje?





bottom of page