Search

Pasirinkimo paradoksas

Kiekvienas laikmetis turi savo iššūkių. Jeigu skaitote šį tekstą, tai galite pasidžiaugti, kad šiuo metu jums nereikia spėlioti, ar ola, kurioje jūs pasirinkote nakvoti nepriklauso kardadančiui tigrui ir jos šeiminikas nesugalvos vakare sugrįžti. Didelė tikimybė, kad jūs negyvenate oloje, ant grindų nėra sausų samanų ir svetainėje nedega laužas.


Šiuo metu sutinkame gerokai mažiau pasirinkimų, galinčių nulemti saugią naktį arba skausmingą mirtį. Kaip rūšis, nemažai pasiekėme, užsitikrinome sąlyginį saugumą ir susikūrėme daugiau galimybių ir geresnių pasirinkimų pasiūlą. Tiesa, vienas galimybes pakeitėme kitomis. Šiais laikais lengva gyventi bet kokiame klimate, tačiau nėra lengva maitintis ekologišku maistu, kai kuriais atvejais tiesiog neįmanoma. Prieš tūkstantmetį visas maistas buvo ekologiškas, bet reikėjo labai daug pastangų norint kardinaliai pakeisti gyvenamąją vietą.


Ir susidūrėme su netikėta problema. Pradedame suprasti, kad pasirinkimų gali būti per daug.


Jau seniai pastebėta, kad žmogus, turintis rinktis iš kelių variantų patiria didesnę psichologinę įtampą, kol nepasirenka. Pasirinkus, įtampa nuslūgsta, o dėmesys atsilaisvina kitiems pasirinkimams. Tiesa, ne visi pasirinkimai tokie. Jeigu turite aiškų favoritą arba, jeigu ne pirmą kartą renkatės iš tokios pasiūlos, įtampos gali ir nebūti.


Atėjus į maisto prekių parduotuvę susiduriame su didžiule įvairove. Ironiška tiesa yra tokia, kad absoliuti dauguma žmonių prekybos centruose turi pramintus takus prie labai konkrečių produktų. Absoliuti dauguma gaminasi tuos pačius patiekalus, su tais pačiais ingredientais. Perka tą patį vyną, alų, pieną, sviestą, duoną, kavą.


Pasirinkimų gausa mums kelia stresą, todėl norėdami išvengti streso mes dažniau aukojame patirties įvairovę. Kiekvieną kartą nebandome gamintis naujų patiekalų, nes gali nepasisekti. Retai perkame kitos rūšies duoną arba turime itin siaurus standartus sprendžiant kuris kepinys gali vadintis tikra duona.


Taigi, galvojame, kad turime iš ko rinktis, o gyvenimas tyliai juokiasi.


Kai nėra ribų, įvairovė nyksta.


Kai šaldytuve mėtosi sūrio gabalėlis, pusė brokolio, vienas kiaušinis, suvytusi morka ir dar velnias žino kokie likučiai, o kišenėse švilpia vėjai, tada prasideda kulinarinė įvairovė.


Kai pasirinkimai neribojami, šaldytuve tie patys produktai, ant stalo tie patys kotletai.


Pasirinkimų gausu, o patirties įvairovė skurdi.


Kartais, kai noriu pailsėti ir paerzinti savo apetitą, per youtubą žiūriu Kinijos kaime gyvenančią simpatišką jauną kinę, kuri augina ir pati gamina sudėtingiausius ir įvairiausius patiekalus apsupta sodrios gamtos (vėliau sužinojau, kad ji gyvena mieste ir vairuoja poršą, o kaime tik filmuojasi ir turi milijonus fanų). Mane kiekvieną kartą stebina kokį gražų, tačiau keistą maistą ji ruošia. Ji panaudoja ne tik maistingąsias daržoves, mėsas, pupeles ir t.t, tačiau ir kitas dalis, kurias mes laikytume atliekomis. Anksčiau nežinojau, kad iš pupų žievių galima pagaminti kažką valgomo. Sojų pupelių pieno plėvelė yra nugriebiama ir kepama - delikatesas, kurį ir man teko ragauti. Prieskoniuose išmirkytos vištų kojos su nagais yra pardavinėjamos kaip užkandis vaikams.


Ilgai stebėjausi šia kulinarine įvairove, kol supratau, kad ji gimė iš skurdo. Skurdžiuose kalnuose gyvenantys neturėjo daug pasirinkimų, todėl esamus produktus išnaudojo tūkstančiais būdų. Reikėjo tik laiko ir apribojimų.


Ir čia slypi paradoksas. Kur vis tik toji pasirinkimų laimė? Jeigu bandyti atsakinėti šį klausimą, reikėtų pradėti nuo įsipareigojimo. Kai įsipareigojame bei atsiduodame vienam pasirinkimui. Kai save apribojame ir atsisakome kitų.


Trys sodybos nesuteiks tokios laimės, kiek suteiks viena išpuoselėta per daug metų. Yra dalykų, kurių sodybos kaina, dydis, vieta ar sodybų kiekis niekada nesuteiks.


Amatas atvers kažką unikalaus ir vertingo, jeigu jam bus paskirti du ar trys dešimtmečiai.


Reikėjo pragyventi penkis ar penkiasdešimt metų su tuo pačiu partneriu, kad užgyventumėte dalykus, kurie yra vertingi ir įmanomi tik dėl įsipareigojimo. Daug keičiamų partnerių niekada neatneš tokios laimės.


Kad galėtumėte džiaugtis kūnu, reikia nuolatos rinktis sporto salę ir aukoti sėdėjimą ant sofos prie televizoriaus.


Dvidešimties metų draugystė turi tai, ko tūkstantis "draugų" nesuteiks.


Vaikai apriboja tėvų veiklas, poilsį, sukelia daug vargo, tačiau suteikia neapsakomą laimę. Tėvams tenka nuolat rinktis kiek ir kokių laisvių paaukoti, kokias pastangas dėti, kad šeimos receptas būtų subalansuotas.


Laisvė dėl laisvės nesuteikia daug džiaugsmo. Pasirodo, džiaugsmas yra užtarnaujamas, kai patys pasirenkame kokias laisves paaukoti.


Ir tikriausiai yra saugesnių, didesnių ir patogesnių olų, tačiau, tik pasirinkimas nebeieškoti ir likti, apsiginti nuo tigro, pakloti samanų ir užkurti laužą, suteikia privilegiją olą vadinti namais.