Mes vis labiau pamirštame, kad gyvenimas nėra tobulas ir toks neturi būti. Bandymas privesti prie tobulumo veda į didesnį chaosą ir verčia visą gyvenimo sistemą "nulūžti".
Imkime žmogų ir jo laikyseną. Tiesa yra tokia, kad visi suaugę žmonės yra asimetriški, kreivi, nedaaugę, nusidirbę, įsitempę ar kuproti, klibantys ar sumedėję. Taip jau yra, kiekvieno istorija yra unikali ir sudėtinga, ir dažnai ne dėl jo paties kaltės. Kai kuriems tenka atsinešti tokį kūną į pasaulį ir su juo tvarkytis, o kiti, per savo spalvotą veiklą, įgyja randų ir traumų. Taip jau yra.
Dabar, jeigu mes užsimanysime tiesinti žmogų pagal tobulą brėžinį, tempti, sukti, mankštinti, keisti laikyseną, sudėti naujus dantis, atsukti kaukolę, įdėti ortopedinius padukus, pakulnes, užmauti "voriuką", korsetą ar dar kokį nors naują išradimą, įsukti strypą į stuburą, ar darome gera?
Stebiu žmones, kurie nori keisti laikyseną, tačiau kai pašnekame, ką reikės dėl to padaryti, dažnai, noras greitai praeina. Stengiuosi vadovautis taisykle "Jeigu neskauda, netaisyk". Todėl, kad didžiąja dauguma atvejų, bandymas skubiai keisti ir privesti prie "tiesos" dar labiau išbalansuoja. Kūnas praranda savo pusiausvyrą, dėsniai, kuriais jis išmoko gyventi, staiga pradedami laužyti.
Ir reikia labai akylo ir subtilaus priėjimo, jeigu norime kažką keisti, reikia laiko, reikia nuoseklaus darbo, stebėjimo, žinių, patirties. Ai, ir dar reikia DAUG laiko - dėl visa ko susvarbinau. Ir net tuomet, rezultatai negarantuoti.
Jeigu nekreipsite dėmesio į šiuos dėsnius - laukite bėdų.
Mes norime greito rezultato, slaptos formulės, naujo metodo. Kaip suplokštinti pilvuką, nusisiurbti riebalus, uždirbti kauges pinigų, turėti ledinį kūną, ledinę žmoną, kvepiantį ir nesubliuškusį vyrą, auksinės proporcijos veidą, stangrią odą, lygią kaktą, nuostabų protą, skaidrią sielą, seną sielą, nulį karmos. Norime, kad apie mus žinotų, mūsų geistų, mums plotų, klausytų ir atsižvelgtų į visus skundus, įžeistas nuomones, viešai atsiprašytų, ir prisiektų daugiau taip nedaryti ir mąstyti kitaip.
Visi to norime, vieno ar kito.
Ir kartais gauname, dažniausiai ne.
Sėdime sugižę ir klausdami savęs ką darau ne taip, kodėl aš toks netikęs, kodėl tokia prasta. Ką, aš negaliu kaip ji ar jis? Ką jis daro kitaip nei aš?
Ir čia, tarsi nebūtų ir taip jau pilka, atsidarome feisbuką ar youtubą, o ten... Išmintingi, gražūs ir laimingi. Visi deda geriausias savo akimirkas, didžiausius pasiekimus, penki gimtadieniai, pas kažką gimė vaikas, kitas po palme pozuoja su savo ledine žmona, trečias kalnuose Lietuvos vėliavą smeigia, o kaimynas, pasirodo, atrado naują varlių rūšį Amazonėje ir pavadino pagal save. Visi gyvena nuostabius gyvenimus!!! O aš???
Kyla didžiulis nepasitenkinimas savimi, ir jis kaupiasi, diena iš dienos, metais iš metų. Dabartinis jaunimas yra to pavyzdys. Jautrūs, vis labiau depresuoti, ižeidūs, kerštingi, liūdni, pikti ant gyvenimo, ant kitų. Nori greitų rezultatų. Emocijos neturi kur dėtis, daugėja savižudybių, standartai nepasiekiami.
Pagalvokite dar kitaip. Žiūrite į telefoną, o ten: Antanas daro prisitraukimus lenciūgais prisirišęs štangą. Rozalija įkėlė selfį su nuostabiai lygia veido oda ir nauju makiažu. Sizifas vaikšto Australijos krūmynuose ir bendrauja su vietiniais šamanais narpliodamas mistines paslaptis. Elonas Muskas paleido naują raketą. Fėja Lėja gelbėja vaikus Afrikoje. O influencerė Atpilė sukūrė savo kremų liniją.
Jūsų smegenys:
- turiu pradėti sportuoti ir išmesti visas bandeles bei šokoladą,
- prisipirkti naujo makiažo ir išmokti geriau paišytis,
- pradėti medituoti,
- išrasti ką nors ir palydėti žmoniją į technologinį proveržį,
- išvaduoti vaikus nuo bado ar įsivaikinti ką nors,
- sukurti kokį nors gerą verslą.
Kitą dieną atsikeliate ir padarote visus šiuos dalykus, pakeičiate savo visus kasdienybės įpročius, buitį, pradedate daryti geresnius sprendimus, atsiranda drąsos, įkvėpimo, skambučiai, planai ir viskas važiuoja. Kaip iš filmo.
O tuomet, pabundate iš sapno savo lovoje slegiami gyvenimo realybės. Ko tai sunku pradėti. Niekas nepasikeičia, tik pasidaro liūdniau.
Pabandote pradėti daryti mankštą, o rankas net sunku pakelti, ką jau ten apie prisitraukimus. Truputį pasikankinat ir jau norisi miego ir bandelių. Pasižiūrite į veidrodį, o ten nauji spuogai, ir dar ant senų spuogų. Žandai, kaip Mėnulio paviršius, jokių vilčių. Sėdate medituoti, užmiegate, o atsibudus norisi bandelių. Googlinate verslo idėjas ir marketingą, sugalvojate, kad rinkoje nėra raugintų kopūstų gazuoto gėrimo, kitą dieną, ta idėja nebeatrodo tokia šauni. Ir šiaip, suprantate, kad vakar buvo keistų idėjų priepuolis.
Kad ir kokios nuostabios mūsų smegenys, jos mums nuolat smūgiuoja į tarpkojį ir nė kiek nepadeda gyventi ramiau ir džiaugtis. Jos paima gaunamą ribotą informaciją ir padaro savo grandiozines išvadas, o mes jaučiame pasėkmes.
Ko feisbukas neparodo:
Antanas dvidešimt penkių, o jau du kartus išsiskyręs ir moka alimentus.
Rozalija dirba kasininke Mažeikiuose ir turi tik bedarbę mamą.
Sizifas sukraptštė visas gyvenimo santaupas ir neturės už ką grįžti namo, maža to, tėvai jo atsisakė, nes metė teisės mokslus.
Elonas Muskas yra vienintelis toks ir tu ne Elonas Muskas.
Fėja Lėja išvažiavo pas Afrikos vaikus, o pati kenčia nuo anoreksijos.
Atpilė kremais domisi nuo tada, kai buvo mažytė ir juos dar valgė, todėl žino viską apie kremus ir gali laisvai plaukioti tuose kremų vandenyse. Mokykloje jai sekėsi tik dailė.
Matome rezultatus, pozityviąsias jų puses. Nematome kiek laiko reikia gyventi sporto salėje, leisti prie knygų, daug kartų bandyti ir dirbti per naktis, investuoti milžinišką kiekį laiko ir pastangų, kad tapti tikrai geru tam tikroje srityje. Ir net ir tapus geru, daug kur kitur būsite vidutiniški.
Anekdotas: septynias dienas per savaitę dirbantis verslininkas turi gerus santykius su savo vaikais ir žmona. Tadam tsss. Tapo išskirtinu vienoje srityje, paaukojo krūvą kitų.
Reiškiasi ir kitas aspektas - pradeda atrodyti, kad neturite teisės jaustis kaip šlapias ir pavargęs šuo. Visur šypsenos ir laimė bei sėkmė.
Tikrovė tokia, kad gyvenimas pilnas vidutinybės. Vidutinės sveikatos, vidutinių kūnų, vidutinių kompetencijų, vidutinių žinių, vidutinės savijautos, šiap sau poelgių. Pilkų dienų, skaidrių dienų, juodų dienų. Vienų daugiau, kitų mažiau. Ir drįstu sakyti, kad juodulių vengimas mums atneša daugiau kančių.
Jeigu galvosite, kad gyvenimas turi būti tik šviesus, o menkiausios, bet labai gerai nukreiptos pastangos duos deimantinį rezultatą, tai sėkmės...
Užsimanę staiga patobulinti save ar savo gyvenimus, patiriame pavojų nusivilti. Pavojus, kad paaukotas laikas prisitraukimams neužaugins didelių raumenų, kad išpuoselėtas darželis gali nudžiūti per vieną sausros dieną. Kad pastangos parašyti knygą neatsipirks bestseleriu, kad disertacija nesužavės komisijos, kad daina nelaimės Eurovizijos. Todėl turime rinktis atsakingai, nebijoti nusivilti.
O kas labiausiai nusivils? Tas, kas nekęsdamas sporto salės ir niekada aktyviai nejudėjęs vers save ten vaikščioti norėdamas suraumenėti. Ir po tokio pabandymo, pamačius, kad pastangos bevaisės, arba labai mažos ir kad jo pilvas vis tiek neatrodo kaip graikų dievo, nebesportuos niekada, jokiose formose, o gal iš to skausmo ims valgyti dar daugiau. Susprogę astronominiai lūkesčiai.
Geresnis variantas būtų atsisakyti automobilio keliaujant į darbą. Į darbą vis tiek reikia, tai gal bent jau naudoti daugiau savo kūną. Eiti, arba sėsti ant dviračio, nes dviratis vaikystėje visuomet patikdavo, nereikėdavo savęs versti juo važiuoti. Ir staiga, pastangos jau nebe tokios nežmoniškos. Nereikia kompleksuoti salėje tarp Švarcnegerių. Mažas pokytis, duos didelį rezultatą per ilgą laiką, o kūnas pasikeis pagal savo unikalią fiziologiją ir galimybes. Jeigu pamatysite, kad visai gerai einasi, gal atsiras įkvėpimo ir papildomos penkiolika minučių padaryti pilnesnę mankštą.
Vietoj klausimo "Ko aš norėčiau?", "Kuo norėčiau būti?", "Ką norėčiau pasiekti?". verčiau savęs paklauskite "Kokius rūpesčius noriu užsikrauti ant savo pečių?"
Rinkitės ne auksinį tikslą, o rūpesčius, procesą. Priėmę rūpesčius, galėsite nuosekliai "tą veiklą" vystyti ir džiaugtis proceso teikiamu progresu.
Pavyzdžiui: vietoj "noriu būti liekna", klauskite savęs ar galiu atsisakyti bandelių ir atrasti laiko pajudėti nors kas antrą dieną. Nuo šiol taip reikės gyventi.
Vietoj "noriu turėti išplėtotą verslą", pagalvokite ar norėsite tvarkytis su popieriais, važinėti, dėrėtis, konkuruoti, domėtis rinka ir paaukoti laiko su šeima. Ko gero, taip teks gyventi daug metų.
"Noriu turėti geresnius santykius su antra puse" - ar galiu reguliariai paskirti laiko būti kartu, kalbėti apie nepatogias problemas, nespoksoti į ekraną, kai kalbamės...
Gražiausias tikslas slepia savyje nuolatines pastangas. Matydami tik gražius tikslus ir rezultatus pradedame ieškoti trūkumų savyje, geresnių metodų, produktyvesnių programų ir taip toliau. Galiausiai pradedame depresuoti.
Ką gi. Dabar mes galime atsipūsti. Galime savęs neskubinti ir pradėti kitaip rinktis. Rinktis mėgstamiausius sunkumus ir su jais susidraugauti. Kitaip žiūrėti į tikslus ir siekius, nes tikslas gali greitai tapti kalėjimu, kurio jūs nematėte svajodami.