Patikimasis kalendorius

Kaip mus įdomiai veikia kalendorius. Skaičiuojame dienas, savaites, mėnesius ir metus. Visas gyvenimas sudėliotas, darbai suplanuoti ir planuojami savaitėmis. Sakome, kad projektą būtina atlikti per penkias darbo dienas. Kitaip tariant, per savaitę. Arba per tris savaites, ar per du mėnesius grąžinti paskolą.

Kodėl tokie skaičiai? Romėnai kalendomis vadino kiekvieną pirmąją mėnulio fazės dieną. Mėnulio fazės keičiasi apytiksliai kas septynias su puse dienos. Tai susideda į beveik trisdešimties dienų astronominį mėnulio mėnesį.

Taigi, mes žinome, kad savaičių skaičiavimas remiasi kosminiu pagrindu.

Įdomu tai, kad senovės Romos imperijoje ši diena buvo skolų sumokėjimo diena. Lotynų kalboje calendarium reiškė sąskaitų knygą, registrą. Kalendoriuose būdavo įrašomos sąskaitos ir skolos.

Per visą žmonijos istoriją žmogaus tarpusavio santykiai visuomet buvo kebli tema. Toks įspūdis, kad mes nuo senovės naudojame gamtos ir astronomijos reiškinius laikytis įsipareigojimų vieni kitiems. Tarsi trečiąją šalį, kuri yra niekam nepavaldi ir ja galima pasitikėti sudarant įvairius sandorius. Mėnulis visuomet patekės laiku.

Tokia sistema išliko ir iki šių dienų. Mes kalendorių naudojame ne tik imti paskolas ir jas mokėti, tačiau ir susikurti savo planus, matuoti progresą finansų srityje, kaip metame svorį ir taip toliau.

Kalendorius yra tai, kas nekeičiama ir nejudinama. Visa kita galima keisti, kalendoriaus - niekada.

Bet kartais, labai retai, mes galime suprasti, kad pamiršome kokia šiandien diena- trečiadienis ar sekmadienis? Tarsi vidinio planuotojo nagai pabūtų atbukę ir leistų dienai trumpam išsprūsti.

Kaip Jums toks jausmas?

Begalybės durys. 2 dalis

Pro pravertas duris mato geriausiai tas, kuris jas pravėrė.

Nuo pat mažų dienų mūsų mokytojai, tėvai, broliai, sesės, dėdės, močiutės rodo mums duris, pro kurias verta žengti. Reikia žengti, kad būtume sėkmingi ir suprasti. Geriausiu atveju mus supranta tie, kurie mums tas duris parodė. Tėvai didžiuosis, seneliai pritars, o mes, naudodami jų pritarimą it kompasą, naviguosime pasaulyje.

Tokia tendencija yra labiausiai išreikšta gyvenimo pradžioje, tačiau vaikystės gyvenimo mokytojų įtaka blanksta su mūsų patirtimi ir naujais horizontais. Bet ne visada. Kai kuriais atvejais net ir suaugę žmonės, turintys savo šeimas, prašo leidimo iš tėvų, mokytojų, ieško draugų ir kolegų pritarimo, supratimo, valstybės leidimo, prezidento palaiminimo, kad galėtų ramesne širdimi tęsti ar pradėti veiklas.

Anksčiau galvodavau, kad tai yra nedidelė žmonijos dalis, tačiau supratau, kad taip elgiasi dauguma žmonių. Tarp jų ir aš. Supratau, kad mes paveldime norus, nuomones, mokykloje į mus nuolatos krauna emocinę informaciją, "žinias", be kurių, anot jas suteikiančiųjų, mes negalime išgyventi pasaulyje.

Mes buvome nuolatos mokinami prašyti leidimo. Nueiti į tualetą reikia leidimo. Mąstyti savarankiškai reikia leidimo. Kai esame maži, nuolatos abejojame draudimais. Vaikai klausia kodėl negalima krapštyti rozetės, žaisti prie karšto puodo, kodėl reikia plauti rankas.

Gyvenimo pradžioje mes turime prašyti leidimų, nes tai padeda mums išgyventi. Juk taip paprasta, kai kažkas yra atsakingas, mums dalina leidimus ir draudimus dėl mūsų pačių saugumo. Tačiau, diktatūrai turėtų ateiti galas, išgyventi išmokome. Tik mes patys galime nuspręsti, kokių studijų siekti, kokią religiją išpažinti, knygas skaityti, meilę rinktis.

Pasaulio realybė kitokia. Tačiau aš nenoriu kaltinti pasaulio, nes tai daryti labai lengva ir akivaizdu. Valdžia ir galia prieš kitą yra natūraliai besiklostantis dėsnis. Kad šis dėsnis efektyviai veiktų, reikalingas pasyvumas. Lygiai taip pat, kaip pelėsis užkariauja nevėdinamas patalpas, taip ir valdžia prieš žmogų auga, kai žmogus nejuda link jam svarbių dalykų ir laukia komandos iš valdžios.

Jeigu namuose tenka slaugyti savęs negalintį apsitarnauti ir negalintį išsireikšti pacientą, vadinasi, slaugytojas turi maksimalią galią prieš jį. Slaugytojas gali viską daryti paciento labui norėdamas gero, tačiau, maža tikimybė, kad galės pataikyti į jo vidinius poreikius ir siekius. Tiesiog taip yra. Ar slaugytojas tironas? Vargu, jeigu jis toks specialiai nėra ir nesinaudoja savo padėtimi.

Kokia išeitis? Nustoti gulėti lovoje ir laukti kol kas nors mums įdės mėgstamą kąsnį į burną ir už mus nuspręs. Nes niekas negali to padaryti gerai. Tik mes. Sprendimas neprivalo būti "teisingas", jis tiesiog privalo BŪTI. Nes jis JŪSŲ. Už jo bus kitas sprendimas ir kitas, ir kiti...

Jeigu norime šioje kelionėje neprarasti savęs ir nepajuoduoti iš neapykantos, mes privalome stengtis suprasti kitą žmogų, ne jo sprendimus, bet Jį. Nes sprendimų negalime suprasti, jeigu neturime panašios gyvenimo patirties. Tačiau, galime sau leisti tikėti žmogumi. Tikėti, kad jis žino, kur jo asmeninės durys, nes jis savo siužeto kūrėjas, nes jis savo siužete yra pagrindinis veikėjas!

Ar mes turime teisę pykti ant kito, kad jis eina pro savas duris, o ne pro tas, į kurias mes rodome? Tokios teisės neturime. Taip pat, negalime uždarinėti durų kitiems, jeigu nepritariame ir neleiskime, kad mums jas uždarinėtų.

Tėvai, mokytojai, draugai, prezidentai turi savo siužetus, kuriuose jie pagrindiniai veikėjai ir jie negali mums pasakyti, pro kurias duris mums geriausia žengti.

Mes turime žengti pro savo duris ir mažiau kreipti dėmesį kur kiti eina. Bet nekreipti dėmesio yra sunku.

Sunku, nes mums baisu. Baisu, nes nežinome, ar žengę pro savo pasirinktas duris eisime teisingu keliu, ar nepadarysime klaidos, gal kitas žino geriau? Ar nenutolsime nuo mums svarbių žmonių?

Tačiau begalybės durys kviečia, o leidimo mums nereikia!

Jeigu pasirinksime žengti pirmyn, tikrai nuo kažko seno nutolsime ir prie kažko naujo priartėsime.

Ir jeigu baisu - nepamirškime, kad nors ir žengiame pro Savo duris, visi ieškome ir judame link to paties.

Ežiukas rūke

Kai mūsų laukia nauji sprendimai ir pasirinkimai, dažnai galime pasijausti tarsi stovintys prieš rūką. Stengiamės nuspėti kelis žingsnius į priekį, tačiau rūkas neleidžia pamatyti daugiau, toliau. Kad ir kiek trepsėtume aplinkui, vengdami eiti vidun, negalime pamatyti toliau nei rūko siena.

Bandyti nuspėti asmeninės karjeros vingius, įmonės veiklą ar kelionės nuotykius užsienyje yra bergždžias ir tuo pat malonus procesas. Savo saugumo salelėje galime konstruoti tūkstančius scenarijų, mėgautis galimais rezultatais ir nepastebimai nieko nepasiekti.

Tapkime ežiukais rūke. Ženkime pro rūko sieną. Pamatysite, kad matosi gerokai daugiau negu iš išorės. Iš šalies, rūko tiršta skraistė saugo nežinomybę ir atskleidžia ją tik tiems, kas veidu neria pirmyn.

O ten, naujas žingsnis, naujos patirtys, informacija. Svarbiausia, kad informacija yra tiksli ir aiški, todėl ir problema aiški, žinome kur ir kokios pagalbos reikia ieškoti. Žiūrint į rūką, galime prisigalvoti ateityje laukiančių kliūčių, tačiau jos netikslios, nebūtos, todėl ir išeitys yra neaiškios. Tie saugumo scenarijai, kurių būname prikaupę yra didžiąja dalimi beverčiai. Mes galime atsakyti tik už pačius elementariausius ir aiškiausius pradžios žingsnius.

Pavyzdžiui, pasiimti pinigų ir pasą į kelionę. Įsidėti drabužių, kojinių, tabletę vieną kitą. Visa kita, turėsime susigaudyti kelionėje, negalime vežtis viso saugių namų turinio.

Ėjimas į rūka visuomet bus baisus, o klaidžiojimas jame - laukta kelionė, kuria galime išmokti mėgautis.

Pasisavinkite rūką!