Visos mūsų aplinkos centras yra mūsų kūnas, o kūno ašis yra stuburas. Kad ir kaip bežiūrėsi, visi įvykiai sukasi aplink stuburą. Ar tai, kaip elgiamės ir kokius darome pasirinkimus priklauso nuo kūno būklės ir stuburo savybių?
Manau, kad priklauso. Jeigu man sunku lenktis per juosmenį, didelė tikimybė, kad pasikeis mano veiksmų seka sodyboje, kai reikės dirbti sunkesnius darbus. O gal auditorijoje pasirinksiu daugiau sėdėti skaitydamas paskaitą. Gal būt, pasirinksiu neapsipirkinėti parduotuvėje, nes nenoriu tampyti krepšelio ir stovėti eilėse.
Kūno būklė tiesiogiai formuoja mūsų įpročius, o įpročiai palaiko būklę. Atrodo paprasti dalykai, bet žvelkime dar kitaip. Močiutė stebi anūkėlį žaidžiantį lauke ir šis užsimanė lipti įmedį. Palipėjus į pusantro metro aukštį močiutė surinka, kad vaikas nuliptų, nes užsimuš. Na, ko gero vaikas neužsimuštų iškritęs iš tokio aukščio, tačiau močiutei baigtųsi liūdnai ir ji, ko gero, su savo trapiais kaulais tiesiog sudužtų.
Ir čia atsakymas - močiutė jaučiasi trapi ir pagal save vertina visus vaikus. Pamiršo, ką reiškia būti vikria mergaite. Ir mes daugelis pamirštame, jeigu savęs pastoviai netestuojame, neišbandome judesyje, vis kitokiuose scenarijuose, kur galėtume matyti savo ribas ir su jomis flirtuoti. Jeigu nusigręžiam nuo savo ribų, tampame akli ir jos greitai dar labiau susitraukia.
Taigi, lankstyti ir sukioti stuburą yra mūsų pareiga, kuri mums neleis pavirsti labai trapiais tiek kūnu, tiek mąstymu.