Viena pacientė klausia: "Tam tikra gyvenimo situacija mane trikdo, tačiau nejaučiu pykčio, gal šis pyktis sukelia man stresą, tik aš nejaučiu, jis kaupiasi pasąmonėje?"
Gal būt, bet paklauskite savęs tokio klausimo: ar Jūs prieš vienerius, tris ar penkis metus būtumėte jautusi pyktį analogiškoje situacijoje? Nes jeigu jausdavote praeityje, o dabar nejaučiate, tai gal tai ir yra tas augimas, kurio mes tikimės, kai dirbame su savimi? Prisimenate, kaip reaguodavote, kaip turėtumėte reaguoti ir dabar nesuprantate ar tai tiesa, ieškote ar savęs neapgavote.
Vietoj to, kad jaustis blogai, pasidžiaukite! Bus lengviau savęs nekaltinti, kai kas nors pakomentuos "nu bet kaip tu nepavydi ir nepyksti, kad tas ir tas..."
Kam save graužti, kad nereaguoju taip stipriai, kaip iš manęs tikisi. Gal jau tas etapas tiesiog praėjo?