Kartais ateina laikas, kai nebegali pasakyti, kad neturi laiko. Jis tiesiog atsiranda. Iki tol stengeisi vis kažkaip pastumti, praplėsti tą minučių trūkumą, kažką paaukoti, o gal tuo pasinaudoti atsisakant nemalonaus susitikimo, vengiant problemos, ar atidėliojant savo sveikatos palaikymo programą.
Kad ir kaip ten būtų, visi dažniausiai turime apytikslį planą, kiek visko galime padaryti per tam tikrą laiko tarpą. Prioritetai irgi taip pat dėliojasi, mažiausiai atidėliotinus darbus pasiliekame tai laiko uodegai, ten, kažkada, jeigu pakaks, tai padarysiu.
Staiga, uodegą kažkas nukerpa. Nebėra laiko! Viską uždaro. Lieka pasirinkimas: ar stengtis buvusį planą sukišti į staiga sumažėjusį laikotarpį, ar atsisakyti plano, suformuluoti kitą.
Pirmu atveju, suspausdamas planą į mažyčius laiko rėmus turi skubėti, jaudintis, lipti per kažką, rizikuoti, įtemptai mąstyti, formuluoti, bet, galų gale, gauti tai, ko norėjai, ką buvai sumanęs nupirkti. Laikinai paaukoti ramybę.
Antru variantu tenka atsisakyti kažko iš sąrašo, arba pakeisti kitu. Atsisakyti savo ketinimo. Ketinimo nustebinti, sužavėti, nenuvilti, tęsėti pažadą. Tenka išmokti tenkintis ir vertinti kitokius dalykus, būseną, iškelti ramybę ir stabilias emocijas į pirmą planą. O gal tiesiog atisakyti įsipareigojimų turint gerą pretekstą: ne aš kaltas, čia uždarė viską.
Kokie įdomūs tie pasirinkimai!
Ir kai visai nebelieka laiko vieniems dalykams, atsiranda labai daug laiko kitiems dalykams.
Supaprastinkime:
Kai nebelieka laiko, atsiranda laiko...