Judesys nesibaigia, jis keičiasi. Kiekvienas gyvas organizmas juda nuo pat ląstelės pradžios. Net ir pati ląstelė susiformavo, nes mažesni komponentai suplaukė ir sulipo į kažką sudėtingesnio ir gebančio daugiau.
Gulite lovoje, ar judate? Tiesa tokia, kad milijardai ląstelių zyzia ir kruta, keičiasi informacija ir bando užimti patogiausią vietą erdvėje. Vien kvėpuojant, kūnas pailgėja ir sutrumpėja, organai pilve nusileidžia ir pakyla... dvidešimt tūkstančių kartų per parą! Vidaus organai bando užimti patogiausią vietą vienas kito atžvilgiu, kaulai, smegenys, ir visas komplektas besivartantis ir kvėpuojantis lovoje, einant, kalbant, valgant, miegant...
Judesio tiek daug, kad niekaip negalime jo aprėpti savo protu, galime pastebėti tik jo tarpines išraiškas, tarsi daugiau paaugusi medžio šaka vasaros pabaigoje, ar tulpė per naktį šovusi viršun, nematėm kaip tai įvyko, pražiopsojom. Pečiai susigūžė, kupra užaugo, veidas pakrito – senėjimo procesas irgi yra judesys.
Kyla klausimas ką daryti su tuo judesiu, ar galima jį bent kiek vairuoti, kažkaip pasukti geresniu keliu. Manau, kad galima, tik nežinome, kiek daug ir kaip labai? Galime tik bandyti ir klausti: ar tulpė būtų mažiau paaugusi per naktį, jeigu nebūčiau jos paliejęs?