Būna situacijų, (pirštais nerodysiu į situaciją) kurios labai provokuoja sureaguoti. Nebūtinai išoriškai, bent jau viduje pajausti, nusispalvinti emocine spalva.
Tarkime, surūgusiam stovėti eilėje prie Senukų ir laukti, kol išeis pakankamai žmonių, kad Tave įleistų. Kol skubėdamas stovi toje eilėje, padidėja tikimybė, kad kas nors užkabins emocinę, ir taip jau virpančią stygą. Pavyzdžiui priekyje užsirūkys dėdė ir vėjo gūsis dūmais užpildys Tavo suraukto veidelio raukšleles.
Galiausiai pakliūni vidun, pajunti netikros laimės užuominą, nes gali pagaliau judėti tikslo link. Surandi varžtelių skyrių ir šniukštinėdamas tarp skirtingų metalinių spalvų ir sriegių aptinki būtent tą lentynėlę. Kur būna tų - smulkių keistų medsraigtėlių ir ten... tuščia! Būten tie, penkiolikos milimetrų ilgio varžteliai, visi išpirkti. Yra dvylikos, yra aštuoniolikos, bet penkiolikinių nėra!
Kas per apsėstieji išperka šituos varžtelius? Kam?? Ir tokiais kiekiais? Ką, neužteko vienos dėžutės? Kodėl penkiolikinius būtent? Man, tai svarbią ploną fanierą prisukti su jais reikia, per ilgi netinka, išlįs galai. Trumpi išvis neturi prasmės, kam juos išrado??
Supranti, kad veltui stovėjai eilėje, uostei dūmus, sėdėjai kamštyje. Eini atgal, pro šalį bent automobilių langų skysčio pagriebi. Bent jau kažkokia nauda bus, nors skysčio bakelis mašinoje - pilnas.
Stovi kasoje, viskas nervina, ir čia dar eilė...
Gyvenime dažnai pasidaro lengva pykti, kuo daugiau pykčio, tuo lengviau pykti, pagreitis didėja.
Ir vis tik įmanoma atsibusti, kai pajunti, kad sukibimas mažėja, darosi slidu. Stygos tempiasi, oras prityla ir neramiai ruošiasi išgirsti garsius emocinius akordus.
Sustok, įkvėpk, apsidairyk, pažvelk vidun. Suprask, kad dabar pykti yra lengva. Gali eiti lengviausiu keliu, bet kelio pabaigoje, geriausiu atveju, aklavietė. Arba bedugnė.
Kad ir kaip sunku būtų pakeisti trajektoriją, Tu gali! Jei ne dėl savęs, tai dėl Dievo meilės! Dėl Žalgirio! Dėl šaltibarščių! Ar dėl dar ko nors, priklausomai nuo Tavo religijos.
Fiziškai gali sustoti. Nu ir kas, kad keistai atrodai. Net užsimerkti gali, įkvėpti, padėkoti už savo emocijas, kad jos suteikia progą tobulėti, kad jos parodo, jog gyventi tvariai yra siektina vertybė.
Vertybė turi vertę, nes dėl jos tenka stengtis. Įdėti jėgų, matymo, sąmonės. Emocinis stabilumas reikalauja nuolatinio darbo, įžvalgos, sąmoningų pasirinkimų, valios pastangų.
Čiuožti nuo vieno įvykio iki kito yra lengva. Nuo vienos feisbuko replikos iki kitos. Nuo vieno žinių portalo iki penkto.
Metų šventės yra stotelė visiems. Ja galima pasinaudoti, bet neprivaloma. Galima pažvelgti ir paklausti savęs, koks aš buvau per šiuos metus, ką šie metai manyje iškėlė į paviršių, ką su tuo nuveikiau.
Metai tokie, kokie yra. Galėjome pasinaudoti kaip pretekstu svaidytis savo dumblu arba tą dumblą košti tiek, kiek reikės, kol šypsena taps skaidresnė.
Nieko tokio, progų dar bus.