Search

Svarbiausios kovos

Pradedu vis dažniau savęs klausti kokias kovas renkuosi. Nes visų juk negaliu kovoti. O jų tiek daug aplinkui!


Kas yra kova?


Aš apie kovą galvojų kaip apie krypties keitimą. Kiekvienas turime savo nuomones, patirtis ir būdą kaip narplioti pasaulį. Nemačiau dar nė vieno, kuris mokėtų labai švariai kapstytis šioje žmogiškojo gyvenimo smėlio dėžėjė. Ieškodami tiesų ir tvirto savo kelio, dažnai turime suremti pečius su kitais ir mokytis dalintis žaidimo aikštele. Mes bandome pakeisti vienas kito kryptį, kad "jis" man netrukdytų arba man padėtų.


Ir štai, susiduria du pašnekovai, kiekvienas gina savo smėlio pilis. Būna, norisi pasidalinti ir kartu pasigrožėti ką nuveikėme, ką pastatėme. Jaučiame, kad mums nereikia eikvoti jėgų ginant savo pilį. Vadinasi, tas jėgas galime pradėti naudoti bendriems tikslams.


Ieškome bendraminčių, kurie nesikėsins bakstelėti kastuvėliu, nebandys sugriauti mūsų pilies. Jeigu gyvenime pavyksta surasti tokių žmonių, tuomet turime galimybę statyti bendrą fortą, bokštą, pilį. Kažką, ko kiekvienas atskirai niekaip nesugebėtume, kas reikalauja daugiau įrankių ir mokančių kitaip juos valdyti.


Jeigu yra dvi priešingos pusės, kurios gina savo pilis, tuomet kas yra tiesa? Drįsčiau abejoti, kad besaikis noras pakeisti vienas kito vėžes neturi nieko bendro su abiems naudinga tiesa. Tiesa neberūpi, o gal jos net ir nėra. Mums tik rūpi, kad neužmintų ant mūsų brangiosios pilies. Kova tampa tikslu, pradedame gyventi dėl kovos, norėdami lyginti kitų smėlio statinius.


Ar galima pastatyi ką nors gražaus griaunant kitų statinius?


Kur yra riba tarp savo statinio saugojimo ir bandymo sugriauti kito pilį?


Pastebėjau, kad mažyčiai pastovūs mūšiai sekina ir nukreipia dėmesį nuo tikrai svarbių procesų. Svarbių ne pasauliui, ne kitiems, bet sau pačiam. Galėtumėte sakyti, kad kovoti už savo nuomonę yra svarbus procesas, tačiau ar jis yra svarbesnis už galimybę kurti ir statyti?


Pavyzdžiui, praleidus dieną ginčijantis dėl pažiūrų, projektų, įstatymų, religijos ar dar kokio velnio, grįžę namo mes nebūsime pačioje geriausioje ir adekvačiausioje būsenoje. Ten laukia partneris, vaikai, kuriems reikia dėmesio. Ir čia pribėgęs vaikelis, įsikibęs ir tampydamas kelnes kviečia žaisti.

"Atstok, neturiu jėgų dabar, nuotaikos ir t.t." Tokie ar panašūs žodžiai ilgainiui pradeda skambėti žmonių namuose. Galimybė pastatyti kažką kartu ir kokybiškai praleisti laiką jau pražiopsota. Ir taip šimtus kartų.


Kovodami atsitiktines kovas aplinkui, pralošiame pačias svarbiausias savo viduje.


Dėl to, kad labiausiai reikiamu metu nesugebame pakeisti savo krypties. Neužtenka resursų, nuovokumo ir kantrybės. Visą dieną čaižytis botagais ir staiga, atsidūrus švelnumo, supratingumo ar kantrybės reikalaujančioje situacijoje, kovotojo inercija jau tapusi per didelė, vėžės jau gilios. Susilaikyti nuo žalojančios replikos ar veiksmo darosi beveik nebeįmanoma.


O kviečiančių į dvikovą apstu. Taip pat netrūksta šaukiančių prisijungti mūšiui, nes kovos laukai platūs, daug reikia aprėpti ir nuveikti.


Ar atsakingai renkamės kovas?


Nes atėjus laikui ginti tikrai svarbų kūrinį, dažnai ir nuo savęs, šoviniai būna jau išnaudoti, o kalavijai atbukę. Mokykimės atsargiau veltis į bevaises ir rytojuje išnykstančias erzelynes, ir pasilikime sau matymo, santarvės ir tvirtybės išties vertingiems bei prasmingiems iššūkiams.