Search

Nesuvokiamas jautrumas

Žmogaus odoje yra daugybė receptorių, kurie reaguoja į temperatūros pokyčius, vibraciją, spaudimą ir odos tempimą. Visas šis komplektas padeda mums orientuotis lietimo pasaulyje. Mes kuriame malonias lietimui medžiagas, galime aptikti nelygumus ir netobulumus meno kūriniuose, inžineriniuose gaminiuose, patikrinti ar lygiai nuglaistyta siena, ar reikia dar švelniau šlifuoti medienos paviršių.


Nuo odos mechanoreceptorių priklauso mūsų sugebėjimas naudoti įrankius, valdyti kaltą, skalpelį ir kepimo mentelę. Tačiau, tai dar ne viskas.


Viena odos receptorių rūšis yra atsakinga už vibracijų pajautimą ir gali aptikti 0,00001 milimetro judesį. Jūs perskaitėte teisingai (ir aš parašiau teisingai), milimetro dalis su tiek nulių, yra 0,01 mikrono. Tai yra neįsivaizduojamai mažai. Pavyzdžiui, žmogaus plaukas yra nuo 20 iki 50 mikronų storio. Bakterija - 1 mikrono dydžio. Kam žmogui reikalingas sugebėjimas užfiksuoti menkesnes nei bakterija vibracijas??? Ar mes išnaudojame šį potencialą?


Iš tiesų, mokslininkai stebisi ir dar negali gerai paaiškinti, kokiu būdu šie receptoriai gali būti tokie jautrūs - žmogaus pirštas gali pajusti vandenyje sklindančias garso bangas!


Ir vis tik pats pirštas nieko pajausti negali, jeigu piršto šeimininkas negali interpretuoti ir pastebėti jį pasiekiančios informacijos.


Mūrytojo rankos prisitaikė dirbti visai kitokį darbą nei chirurgo. Jeigu chirurgas čiuptų plytas ir pradėtų dirbti statybose, oda labai greitai nusiluptų, pradžioje susidarytų pūslės, vėliau - nuospaudos, odai bandant prisitaikyti dirbti grubų fizinį darbą.


Tačiau, minėtasis chirurgas po tokių vasaros atostogų nesunkiai grįžtų į darbą ir po kiek laiko rankos vėl prisitaikytų dirbti subtiliai ir tiksliai. Tikrasis jautrumas ne tik odoje, o visame žmoguje! Smegenyse ir nervų sistemoje, daugiametėje patirtyje, kūno valdyme, judėjimo įgūdžiuose, sąmonės būsenoje. Jautrumas mažėja, kai mes esame įsitempę, stresuojame ir mūsų dėmesys kažkur plaukioja.


Liečiant žmogaus odą mus pasiekia neįtikėtinas kiekis informacijos. Odos temperatūra, drėgnumas, riebumas, stangrumas, kraujo tekėjimas ir pulsavimas, odos judėjimas kvėpuojant ir reaguojant į prisilietimą. Visa tai sukuria milžinišką pojūčių visumą, kurią kasdien tyrinėja ir pažįsta osteopatai.


Vyksta nuolatiniai debatai, ką ir kiek žmogus gali pajausti liesdamas kitą žmogų.


Viskas dar įdomiau, kai mus kas nors liečia. Kaip kinta mūsų jautrumas, kai mus liečia mylimas žmogus arba kai esame liečiami, kuomet norime to mažiausiai? O kaip gerai jaučiame būdami užsiėmę ir įsisiurbę į kompiuterio ekraną?


Daugybė sunkiai nusakomų dalykų įvyksta nuo to laiko, kai odos receptorius sureaguoja ir siunčia signalą, ir iki tol, kol mes suprantame kas įvyko. Kai kada labai daug informacijos pasimeta, o kartais, jos labai daug prisideda, mes sugebame savo pojūčius ženkliai sustiprinti ir menkiausias prisilietimas gali mus sunervinti, išgąsdinti ir išvesti iš pusiausvyros arba panardinti į giliausią ekstazę.


Kokie gi mūsų tikrieji sugebėjimai liesti, ar jie turi ribas?


O kiek mes galime jausti? Gal mes tik pradinukai šioje srityje?