Pakuojame vaikus miegui, o dukra, besivilkdama pižamą, klausia: "Kas bus rytoj?"
"Antra Kalėdų diena" - atsakau. "O dovanėlės bus?" - toliau aiškinasi. "Ne, jau viskas. Dovanėlių jau užtenka, dabar laukia žiema, bus sniego, ežerai ledu pasidengs...". Atsisveikinam nakčiai.
Dabar galvoju. Ar tikrai baigiasi dovanos? Nes sukom galvas, ką reikės dovanoti, ruošėmės, pakavom, slėpėm nuo vieni kitų, saugojom siurprizą. Dovana, tai yra kažkas, kam ruošiamasi iš anksto, dovana turi maloniai nustebinti. Niekas nenori dovanoti dovanos, kuri būtų nemaloni!
Bet mes nuolatos gauname nelauktas dovanas, nesupakuotas, visokiais pavidalais. Žodines, daiktines, veiksmus, poelgius, pastangas. Pačios įsimintiniausios yra nelauktos dovanos. Kai jų nesitikime ir staiga gauname.
Įdomiausios ir naudingiausios dovanos nebūtinai yra malonios. Aštresnis pokalbis ar konfliktas, po kurio galime pasidaryti naudingas išvadas. Nepatogios situacijos, kuriose esame priversti suktis ir išsisukti. Galime save pamatyti kitoje šviesoje, kitaip įvertinti, kitaip atrasti. Kuo tai ne dovanos?
Skirtumas tas, kad tas nepatogias situacijas mes turime patys paversti dovanomis, kitaip, tai bus tiesiog nemalonūs įvykiai.