Search

Maža trauma - didelė trauma

Septyniasdešimties metų pacientas kreipėsi dėl nugaros skausmo ir bendros apžiūros. Tai buvo gan nesunkus patempimas, mano pacientas mane ramino, kad čia nieko tokio ir kad jį dukra atvilko pasitikrinti ir labiau rūpintis savo sveikata. Mane labiausiai nustebino daugybė randų ant vyriškio kūno. Klausiu, kas nutiko. Pasirodo, jaunystėje vyriškis dirbo uoste ir ant jo užkrito kelias tonas sverinatis vamzdis... Žmogui kažkaip pasisekė ir jis išgyveno, nors patyrė daugybinius lūžius, dubuo sutrupėjo, nežinau kiek šonkaulių lūžo, stipriai nukentėjo stuburas, vidinis kraujavimas, plyšusi blužnis ir dar velniai žino kas. Sunku įsivaizduoti koks turėjo būti ilgas ir sunkus kelias sveikatos link. Testuoju – viskas juda, nieko neskauda, sąnariai paslankūs, nors kūnas kreivas ir susuktas. Iškamantinėjau kaip gyvenime sekėsi su tokiom traumom ir pasirodo, kad žmogus gyveno pilnavertį gyvenimą, intensyviai dirbo ir rūpinosi savo šeima. Nustebęs palinkėjau geros kloties ir atsisveikinau.


Kitas atvejis – pacientas kreipiasi dėl besitęsiančių galvos skausmų, pykinimo, svaigimo, rankos tirpimo, kuris kankina jau kelis metus. Tirpimas nuolat atsinaujina, kartais praeina, kaklo ir nugaros masažas labai laikinai numalšina simptomus, po kiek laiko jie vėl atsinaujina. Pasirodo, prieš keletą metų žmogus besilenkdamas atgal stuktelėjo pakaušiu į spintelę, nestipriai..., bet tiksliai. Visiems pažįstamas jausmas, kai alkūnės nervas suranda durų staktą ar stalo kampą. Smūgis nestiprus, bet uch... Tai dabar įsivaizduokite, kad tai įvyksta su galva. Nuo taiklaus smūgio į kaukolės pagrindą sutriko pirmo stuburo slankstelio judesys, užspazmavo pakaušio raumenys, užsispaudė tam tikri galviniai nervai. Sutrikęs kaklo mobilumas lėmė vis didesnį kaklo nervų nepraeinamumą, kraujotakos sutrikimus. Keletą metų vyras negalėjo normaliai gyventi, kokybiškai miegoti, o bet toks intensyvesnis fizinis krūvis kėlė galvos skausmus. Po kelių procedūrų, atpalaidavus kaukolės pagrindą pacientas visiškai pasveiko.


Kokią pamoką išsinešu? Kartais, iš pažiūros mažyčiai nutikimai lydi mus ilgai. O kai kada, net ir patys didžiausi ir tragiškiausi įvykiai nėra nuosprendis. Jie gali tapti nuosprendžiu, jeigu mes juo patikėsime. Mūsų valia ir noras gyventi ir patirti gali mus ištraukti iš giliausių duobių. Kaip žiūriu į savo sveikatos sutrikimus, kaip trukdžius, kuriuos galiu spręsti ir nuolat įveikti ar tieisog susitaikyti. Kokius žmones laikau savo aplinkoje? Kurie padrąsina, įkvepia ir padeda žvelgti į šviesesnę pusę, kurie džiaugiasi, kad kabinuosi į gyvenimą? O gal mes leidžiame aplinkiniams diktuoti ką galiu ir ko negaliu, kurie įtariai žiūri į šypseną su praskelta lūpa, į bandymus užlipti aukščiau.


Ar mokame klausytis, jeigu iš pažiūros menkas įvykis sukėlė tiek daug skausmo ir bėdų? Aš irgi trenkiausi į spintelę, nu ir kas? O gal tai palietė kažką labai jautraus, mes nežinome.