Search

Duokite vaikams žirkles

Yra tokia tylos rūšis, kai po nuolatinio šurmulio vaikų klegesys dingsta ir tėvų penkios juslės persijungia į kitas aukštumas. Aktyvuojasi sonarai, radarai, rentgeno akys ir šuns nosys, pradedi matyti tamsoje, esi pasirengęs teleportuotis į bet kurią planetos vietą. Tokia parengtis užklumpa, kai vaikai žaidimo įkarštyje nutyla, kažkas bus...


Grįžtu namo, kalbamės su žmona, vaikai klega, ir staiga - žmogaus voro nuojauta. BET, pokalbis įdomus ir "gal man tiesiog vaidenasi" prašmėžavo mintyse. Pasirinkau nenueiti, nepatikrinti.


Nieko tragiško neįvyko, tiesiog trimetė dukra atėjo su žirklėm rankelėje ir nauja šukuosena. Su žmona susižvalgydami nesėkmingai tramdėm ašaras ir juoką.


Mūsų mergina nučirškino savo "grifką" ir visą kairę galvytės pusę (su dešine rankyte patogiau). Tobulai. Ta prasme aš sėdėjau ir žavėjausi. Šukuosena tiesiog galėtų būti madinga. Nežinau, galbūt reperės, ar menininkės, bet esu kažkur tikrai matęs. Reikėjo labai nedaug pataisyti, kad būtų ledas.


Ir mano nusivylimą savimi, kad nesužiūrėjau pakeitė pasididžiavimas. Pasididžiavimas, kad leisdavau jai naudotis žirklėm. Aišku, pasakėm, kad tik kirpėja gali kirpti plaukelius. Mums buvo atsakyta: "Taigi aš kirpėja!"


Kodėl leisdavau naudotis žirklėm? Visų pirma, tai nenumesdavau ir nepalikdavau be priežiūros. Atvirkščiai, labai atsargiai mokindavau su dviem rankytėm kirpti tuos popierėlius, kurie, dėl šventos ir tik dvimečiams vaikeliams žinomos priežasties, turėjo būti sukarpyti į tūkstantį gabalėlių. Ir pamažu, o tiksliau visai greitai, įgūdžiai išsivystė karpyti gan dideliu tikslumu ir saugiai.


Verta paminėti, kad mes jai duodavome lupinėti granatą (ne, ne sprogmenį - kas mes per tėvai būtume?!) ir sėklytes išsiiminėti, kol užtekdavo kantrybės. Duodavome su šaukšteliu nekoordinuotai valgyti ir drabstytis. Kad išmoktų pati susikoncentruoti ir išpildyti judesį iki galo. Vienintelė to kaina, kad reikėjo vis valyti ir procesas užtrukdavo. Tie sugebėjimai persidavė ir su žirklėm.


Gerai, kokia gi prasmė? Tai, kad jeigu vaikams neduodame įrankių, nes jie pavojingi, jie neišmoks saugiai jais naudotis. Ne tik, kad laiku neišmoks, bet jau bus paaugę, greitesni, stipresni, bėgiojantys, šokinėjantys ir pačiupę žirkles taps pavojingomis sienų braižymo ir žaislų badymo mašinomis. O ką jiems daryti, jeigu negaudavo pagal paskirtį panaudoti peiliuko, papjaustyti tešlą, plasteliną, pakarpyti popieriukų. Kiekvienas save gerbiantis vaikas, anksčiau ar vėliau pasidaro sau šukuoseną. Aš sakau, tegu pasidaro bent padorią.


Vaikų saugumas yra paradoksalus dalykas. Mes turime juos mokinti elgtis su nesaugiais dalykais, o ne jų bijoti. Neatimkime iš jų žirklių, o pamokinkime kaip jomis naudotis. Taip, pas mus rozetės užkamšytos, laidai pakelti, kalėdinė eglutė nuo mažylio ropinėtojo aptverta, nes kai kurios klaidos kainuoja per daug. Bet visų kampų nenušlifuosi, nes darželyje jų nešlifuoja, gatvėje skylių neužkamšo, į šviesoforą už tave nepasižiūri.