Tikriausiai visiems vaikystėje teko rašyti dailyraščiu. Unikalus jausmas, kai pajungęs visus sugebėjimus bandai tobulai išraityti raideles. Vėl ir vėl. Dailyraščio uždavinys dažniausiai prasideda išspausdinta ar mokytojo parašyta raide. Ši raidė- tobula, nėra jokių kitų raidžių, jokių kitų jos formų ar variacijų, o vienintelis kelias į sėkmę - parkeriu ją nuklonuoti.
Ko gero, man reikėjo ilgiau pasėdėti prie dailyraščio užduoties, mano ranka rašytas tekstas tikrai galėtų būti glotnesnis. Tačiau, rašymas ranka man tarnauja, dažniausiai, ir kiti gali perskaityti mano konspektus, tikrai nerašau tragiškai.
Tikriausiai, mano akademinėje praeityje buvo vieta, kur pasakiau: "Viskas, jau rašau pakankamai gerai ir nebegaišiu laiko dailyraščiui. Galiu perduoti esmę pakankamai greitiai ir suprantamai, mane tai tenkina. Einu gyventi gyvenimo."
Laikas, praleistas prie pagrindų duoda rezultatus. Mes galime "įkepti" tam tikras kokybes, nuolatos tai kartodami patogesniame scenarijuje. Bet ar žinome kokiu tikslu tai darome?
Štai kažkieno labai gražus raštas, ir mes atkreipiame dėmesį. Žmogus praleido nemažai laiko išmokti valdyti plunksną, dauguma to nepasirinko, tai žavi, nes išsiskiria ir mes galime įvertinti grožį. Vadinasi, kažkam rašymo procese yra labai svarbi estetika. Dėl tokio tikslo rašytojas pasiryžęs paaukoti gerokai daugiau laiko, kad tekstas būtų sulygiuotas ir kviestų žavėtis, it rankomis austas kilimas.
Man buvo svarbiau tiesiog gauti gerą pažymį ir išstenėti rašinį, pasirinkau neplėtoti tų įgūdžių, buvau patenkintas. Ir žinau, kad ir kaip norėčiau seminarą konspektuoti gražiau, aš to nepadarysiu, jeigu nenorėsiu leisti nukentėti esmei.
Labai dažnai mes bandome mokytis dailyraščiu. Ne pačio dailyraščio, bet dailyraščio metodu.
Pavyzdžiui mokytis vairuoti. Stovėjimo aikštelėje sukioti vairą, atidžiai spaudyti pedalus, važinėti ratais, į kalniuką ir panašiai. Galima sakyti, kad mokame vairuoti. Gražiai, subtiliai ir tvarkingai. Ar tikrai mokame?
Pamenu, kai instruktorius staiga liepė važiuoti į miestą. Kai prasideda chaosas, kai liejasi klaidos, koja dreba, pedalas staiga normaliai nebeveikia, veidrodėliai kreivi, visi per daug greiti. Kiek daug išmokau! Ta viena valanda gatvėse davė tiek daug, daug daugiau, negu kelios valandos duotų aikštelėje.
Bet produktyvioji valanda buvo naudinga tik dėl to, kad gatvėje nesimokiau dailyraščiu. Kitaip tariant nesistengiau būti visiškai teisingas ir taisyklingas, stengiausi tiesiog pakankamai gerai nuvažiuoti iki reikiamos vietos ir nesudužti pakeliui. Taip, kelios raidės tikrai kreivos išėjo, tačiau tikslas buvo ne toks.
Ir aš galiu pasirinkti gatvę laikyti aikštele. Važiuoti tik sau patogiu greičiu, laukti padaryti manevrą tada, kai pusės kilometro spinduliu nebus kitų automobilių ar pradėti neskubant judėti ties žalia rodykle. Kaip greitai mokyčiausi? Nekalbant apie tai, kad egzistuoja natūralus noras netrukdyti kitiems ir būti tvarkingu eismo dalyviu, mes intuityviai norime pritapti prie bendro greičio. Šiuo instiktu mes galime pasinaudoti, kai norime pasiekti aukštesnių rezultatų.
Nesakau, kad aikštelė nereikalinga, ji labai reikalinga, tačiau reikia leistis į gatves, leisti sau klysti, nesuprasti ir sveikai pastresuoti. Ir... grįžti į aikštelę, nors trumpam, pabandyti pagerinti pagrindus, parkavimą atbulomis ar vairo sukiojimą. Bent pačioje pradžioje iki rezultato, kuris mus tenkina.
O mes jau žinome, kad žodis tenkina kiekvienam gali turėti radikaliai skirtingas reikšmes.