Begalybės durys. 1 dalis

Įsivaizduokite - sėdite kambaryje. Pažįstamoje aplinkoje, visi daiktai patogiai išdėlioti, erdvė suprantama ir aiški. Tai - Jūsų teritorija. Šiame kambaryje yra durys, jos uždarytos. Jūs gerai žinote kas už jų. Galbūt kiti kambariai, koridorius, laiptinė, laukas, vonia.

Jeigu Jūs gyvenate ne vieni, tai žinote, kas gali pro šias duri įeiti. Šeimos nariai, kambariokas, močiutė ar senelis. O gal Jūs vieni?

Dabar įsivaizduokite, kad už tų durų nieko nėra. Absoliučiai nieko. Juoda ar balta erdvė. Televizoriaus sniegas ar tiesiog tuštuma. Už durų nebėra nei kambarių, nei laiptinės, nei lauko. Ten - nieko nėra. Yra tik beribės galimybės.

Pabandykime nerti dar giliau. Jūs galite atverti duris kada tik norite. Už jų yra egzistencijos košė, molis. Iš kurio yra lipdoma Jūsų realybė. Ji gali būti bet kokia. Gal ten visai nebe laiptinė, gal tai išėjimas tiesiai į vandenyno pakrantę. Gali būti, kad už durų yra skardis, nuo kurio atsiveria didžiulio miškingo slėnio vaizdas. Gali nutikti ir taip, kad atidarius duris, Jūs pateksite į giliausią išnykusios civilizacijos požemį, kuriame dar niekam neteko pabuvoti per vienuolika tūkstančių metų.

Sutinku, užduotis nėra lengva. Ypač, kai yra tiek daug istorijos ir prisiminimų. Yra labai sunku patikėti, kad už durų ne vonia, nes į vonią ėjote tūkstantį kartų. Tūkstantį kartų patyrėte tą pačią realybę. Kodėl ji turi būti kitokia?

Užduokite sau klausimą. Kodėl Realybė turėtų sukurti kažką kito nei vonios kambarį, jeigu Jūs įsitikinę, kad ten yra vonia? Realybė nevargs ir nebandys Jūsų nustebinti, nes Jūs nenusiteikę būti stebinami. Atidarote duris ir ten - sena gera vonia. Dėl to ir sakiau, kad nėra taip lengva įsijausti.

Tačiau, prisiminkite save, kuomet esate pakviesti į visai naują vietą. Tarkime, kad Jums reikia surasti duris dideliame pastate. Jums pasakė kur eiti, matote ženklus, bet niekas Jums nenusakė kas už tų durų.

Pamenate tą jausmą? Kai artėjant prie durų smegenyse sukasi begalės scenarijų: kas ten per patalpa, kiek žmonių, ar šviesu, kokios spalvos, baldai... Už durų, tikrąja to žodžio prasme, begalybė!

Tokiame scenarijuje yra daug lengviau įsivaizduoti, kad pateksite ne į auditoriją, o į atokią šventyklą Tibeto kalnuose.

Mūsų mitologija ir pasakos yra prisotintos šios simbolikos. Paslaptingi vartai, kurie nuneša į slaptą ar tolimą vietą. Jie mus išvaduoja nuo niūrios kasdienybės ir nukelia į magišką naują pradžią...

Ar tai tikrai vyksta tik pasakose? Ar nebus taip, kad mes savo kasdienybę patys pavertėme pilka, gyvendami nuolatinėje "žinomybėje". Tęstinume. Mūsų protas visomis išgalėmis bando megzti tęstinumo virvę, daryti išvadas ir tikėtis to, ką patyrė anksčiau. Ar nebus taip, kad mes save patys laikome kambariuose, be galimybės patekti ant šilto, žydro vandens skalaujamo smėlio?

Taip. Pripažįstu. Daryti tokį šuolį ir tikėtis stebuklų yra itin drąsu. Galbūt yra būdas, leidžiantis prie to prieiti pamažu? Po truputį įsileisti naujas Realybės užuominas ir potencialias galimybes?

Manau, kad yra...

Tikiu, kad yra.

Žinau, kad yra!