Search

Žodis ne žvirblis, žodis stiprus

Man nepatinkas žodis stresas. Tiesiog jau pabodęs terminas, kuris reiškia viską ir nieko tuo pačiu metu. Stresas darbe, stresas šeimoje, stresas gyvenime. Šis lipdukas nepasiūlo nieko konkretaus, tarsi tai yra visuotinai žinomas dalykas ir visi supranta, kad nelabai ką padarysi, nežinia nuo ko pradėti. Reikia dirbti su savimi, pasakome sau ir atsidūstame. Ką dirbti? Su kuo ir kaip?


Kasdien susiduriu su to nematomo ir nenugalimo streso padariniais. Pacientai kenčia nuo didžiausios galybės ligų ir sutrikimų, kuomet kūnas pradeda išduoti savo šeimininką. Visokio tipo skausmai, spazmai, dusulys, priepuoliai, panika, nervingumas, nemiga, autoimuninės ligos, alergijos ir taip toliau. Būna pasakoja, kad visą savaitę nieko nėra, o savaitgalį “pareina” nugara, migrena, skrandis.


Liečiu kūną, audinius..., jiems galima padėti, tikrai, atpalaiduoti, numalšinti, padėti pamiršti. Bet yra kažkas giliau, kažkas daugiau tame kvėpavime, virpulys tam tikras. Kalbame, šnekamės ir čia, su savo visu gražumu - stresas kaltininkas.


Ooo, atradau naują paukščių rūšį – Stresas Kaltininkas! Jis dar nepagautas, negaliu į katalogą užrašyti, nei svorio, nei ilgio, nei plunksnų spalvos nusakyti. Kas per sutvėrimas, mus kiekvieną vis kitoks aplanko, suka ratus virš galvos, susisuka lizdelį šalia širdies. Vienam didelis atrodo, o kitas pasakytų, kad tavasis, nors ir didelis paukštis, bet lėtas kažkoks, buku snapu, neatrodo pavojingas. Vat maniškis! Greitas ir apsukrus, zuja aplinkui, akis išbadyti pasirengęs...

Na gerai, jeigu aiškiau, tai skirtingiem žmonėm tie patys įvykiai visai kitokią žalą daro. Tačiau kas jį, tą stresą, pas mus kaupia?


Ar tai ką sakau, sutampa su tuo kas esu ir kuo noriu būti?


Paklauskime savęs šio klausimo. Daug kartų, ilgai, visada ir iki mirties. Kodėl to reikia klausti? Dėl to, kad prisitaikymas ir susitaikymas sukuria tą sparnais besibaladojantį streso paukštelį, kuris viduje susisuka lizdą. Lizdas gali būti skrandyje, nugaroje, kepenyse, žarnyne, galvoje, pečių juostoje ir taip toliau. Kūnas rėkia, kad tai ką Tu darai ir kalbi, nesutinka su pačiu Tavimi.

“Siaubas, kaip galima kalbėti taip su žmonėmis” pagalvojate apie viršininką, rėkiantį ir žeminantį Jūsų kolegą. Ir..., nusisukate, gal būt paguodžiate, bet nutylite.

“Visai nepritariu šiai įmonės krypčiai, ji absoliučiai nesutampa su mūsų idėja ir kas mes esame” pagalvojete susirinkimo metu ir... nieko.


Kompromisas po kompromiso, nebežinote kas esate ir ko čia atėjote. Svarbiausia, kad darbą turiu. Tikrai??? Ar tai yra svarbiausia? Bijote, kad išmes Jus ar kolegos neužstos? Ne to reikėtų bijoti, reikėtų bijoti ilgamečių streso paukščių, kurie priperėjo ten jau nežinia ko. Skamba baisiai? O juk viskas prasidėjo nuo žodžio žvirblio, kuris nebuvo paleistas, ne dėl to, kad Jūs žinote geriausiai kaip turi viskas vykti, bet dėl to, kad tas žvirblis pas jus atsirado, tai Jūsų. Išsakyti savo idėjas ir pasakyti tai, kuo aš tikiu dabar yra vienas svarbiausių gyvenimą nuspalvinančių veiksmų. Ir aš nešneku apie lengvabūdes replikas ne vietoje ir ne laiku, aš kalbu apie Jūsų centrą, apie Jūsų šerdį!


Išsakysiu ir sužinosiu, ar mane daugiau kas palaiko, gal įkvėpsiu ką nors, padėsiu pasikeisti, nežinau, tačiau žinau, kad savęs neišduosiu, vis geriau žinosiu, kas Aš esu. Išsakiau ir žiūriu kaip skraido, ar nutūps kur nors, šalia kitas prisijungs ar nuskris toli toli, nežinau, ir nesužinosiu, jeigu neišleisiu iš narvelio. Jeigu nepasakysiu, nešiosiuosi tai gal būt daug metų, o narvelyje darosi vis labiau ankšta, vis daugiau neišleistų žvirblių, vis daugiau neišsakytų minčių.