Šimtas kalėdinių eglučių

Žiūriu į kalėdinę eglutę pas mus namuose ir galvoju. Jeigu per visas vieno žmogaus kalėdas būtų nukertama po eglutę? Tarkime, kad mūsų karta gyvens iki šimto metų. Šimtas eglučių per gyvenimą. Daug ar mažai?

Jeigu joms būtų leista augti, gyventų šimto medžių įvairiaamžis eglynas. Tokio eglyno mes atsisakome tęsdami kalėdines tradicijas.

Ir vis dėlto pas mus ji nukirsta. Negaliu atsisakyti šios tradicijos. Man ji per daug brangi, per daug gražių vaikystės akimirkų, kvapų, žaisliukų ir istorijų, dovanų ir naktų po lemputėmis. Noriu perduoti ją vaikams, noriu, kad jie patirtų savo magiją. Kaip jiems tarnaus šitie prisiminimai - jau ne mano rankose.

Eglutės namo nevelku lengvabūdiškai. Prisipažinsiu, man gaila jos. Kiekvienais metais tenka žiūrėti kaip ji nudžiūsta, o galiausiai reikia išmesti. Makabriška, kai pagalvoji. Tačiau tai turi kažką svarbaus, tai verčia brandinti pasaulėžiūrą, klausti savęs kodėl, kam to reikia, ką su tuo daryti?

Eglutė yra auka. Auka turi prasmę tik tuomet, kai aukojame kažką brangaus. Šiuo atveju auka negali pasirinkti, mes pasirenkam už ją. Tarsi prisiimdami atsakomybę už ritualo gyvavimą, jo perdavimą kitai kartai.

Puikiai suprantu motyvaciją nekirsti eglutės ar jos nepirkti. Eglutės nepirkimas ar nekirtimas yra atsakomybės prisiėmimas už aplinką, jos tausojimas.

Šiais metais pasodinau beveik tris šimtus eglučių. Man, nepatyrusiam sodintojui, tai buvo pusantros dienos darbas, dalį eglučių padėjo pasodinti brolis. Man labai patiko sodinti medelius. Prisidėjo ir tai, kad save nuraminau, jog mano sunaudotų kalėdinių eglučių skaičius jau persvertas.

Tada pradėjau galvoti, kad tie trys šimtai eglučių ne taip jau ir daug. Iš tiesų, tai visiškas juokas. Taip, ateityje tai bus miškas, bet aš nenoriu apsiriboti vienu nedideliu miškeliu!

Dabar su nekanturmu laukiu pavasario ir jau nusižiūrėjau kitą sodinimo vietą.

Gal taip gims dar viena tradicija, kuri mokins labiau vertinti kalėdinę auką?

Ir, galbūt, senajai šeimos tradicijai į pagalbą ateis naujoji.